Ilga kelionė traukiniu ir pagaliau mes jau Luksore. Karšta, aplinkui daug turistų, vėl girdime taksi pasiūlymus. Jaučiame, kad tikrai esame turistiniame mieste, pasislėpti nuo to nepavyks. Bet gi čia Luksoras! Visi didžiausi turtai ir laukiamosios vietos.

Apsistojame hostelyje, šeimininkas iš pradžių atrodo labai draugiškas. Paklausiame kelių rekomendacijų, jis iškart siūlo prisėsti, klausia, ko norime – kavos ar arbatos. Aš su J. renkamės turkišką kavą. Sako, gerai, tuoj bus. Matome, kaip jis eina prie lauko virtuvės, užkaičia vandenį ir kažką sako jaunesniam berniukui-nubiui, kuris, kaip supratome, jo pasiuntinukas. J. juokauja, kad greičiausiai jie neturi kavos ir dabar eina pirkti. Pasijuokiame, bet paskui suprantame, kad tai tiesa. Na, pats pasiūlė, tai dabar tegu gamina.

Šeimininkas prisėdęs pasakoja, kaip organizuoja keliones, štai ir šiandien keli buvę svečiai lankosi viename iš objektų, gali užsakyti mašiną, oro balioną – viską, ko tik norime. Mes jau viską esame sutarę, tačiau toliau klausinėjame, įdomu, kokios kainos ir sąlygos, ką parekomenduos. Visos kainos – dvigubos, bent jau žinome, kad gavome pigiau. Šeimininkas kažką pasakoja, kaip svarbu saugumas ir patikimumas, kad paprastiems vežėjams nerūpi rekomendacijos, todėl jie nesirūpina keleiviais. Tiesos jo žodžiuose yra, tačiau liekame prie savo pigesnio varianto.

Terasoje yra grilis, pagalvojame, kaip būtų gerai pasikepti vakare mėsos – šalia Nilas, už nugaros kalnai ir terasa ant stogo. Naudotis viskuo galime, vienintelis klausimas – kur gauti vištienos? Klausiame, kur būtų galima gauti vištą. Šeimininkas sako, kad jokių problemų, berniukas-nubis mums ją gali nupirkti kaime, kainuos tik 270 EGP (15 eur). Jau norėjau sakyti, imam, bet J. sako – taigi mums visą vištą atneš. V. jau juokiasi, kad patiems ją ir nusipešti dar reiks. Planas skamba nebe taip patraukliai. Šeimininkas patvirtina, kad višta bus visa, bet jau nupešta, tai mums tik liks pabaigti ją išdarinėti ir susiprieskoniauti. Mintyse sukasi youtubas su instrukcija, kaip išdarinėti vištą. Tuo pačiu šeimininkas priduria, kad už 350 EGP gali paruošti mums vakarienę su viskuo – vištiena, humusu, ryžiais.

Jau pradedame dvejoti – kepti smagu, bet reikia anglių, ryžių… Suprantame, kad greičiausiai jis kainas pasakė ne visai realistiškas, kad tik užsisakytume pas jį vakarienę, bet sutinkame su jo pasiūlymu. Pati vakarienė, deja, buvo viena prasčiausių – mėsa buvo sudegusi ir sausa, patys tikrai būtume geriau iškepę. Net nėra ko lyginti su vištiena dykumoje…

Užklausėme hostelio šeimininko, kur galėtume praleisti pusdienį (kol jis mums pagamins vakarienę). Jis pasiūlė važiuoti į kaimą – skamba tikrai neblogai. Tuomet dar pasiūlė apsilankyti savo feluccoje, kurioje rengia kelių dienų keliones turistams. Jau po truputį pradėjo erzinti jo nuolatiniai reklaminiai skelbimai, bet sutinkame – didelių planų neturime, būtų įdomu pamatyti, ir kaip gyvena vietiniai, ir kaip atrodo jo nuostabioji felucca.

Kartu nuvažiuojame į jo feluccą, jis pradeda siūlyti kavos, arbatos, alaus… Tačiau mes jau norime lėkti į gamtą ir pasivaikščioti, tad atsisveikiname su juo ir išeiname. Nežinau, ar jam nepatiko mūsų atsisakymas, tačiau vėliau jau jis nebebuvo toks draugiškas ir likusias dienas mažai bendravome. Po kelionės mano Airbnb paskyroje parašė atsiliepimą “Nothing”. Nusprendėme, kad mes jam nepatikome, nes nieko iš jo nepirkome, o ir vakarienės metu nepakvietėme kartu pasėdėti.

Kaimas ir bananų sala

Jei mes kaime tikėjomės išvysti fermą su daug gyvūnų – smarkiai teko nusivilti. Tai buvo rami gyvenvietė su keliais namukais, vyrais, kurie pjovė rugius su pjautuvais (Lietuvoje tokie yra tik muziejuose, na, pjautuvai, ne vyrai), vaikais, kurie maudėsi murziname vandenyje ir tuo pačiu plovė kilimus, moterys, kurios kažką veikė savo namuose. Aplinkui buvo bananų plantacijos, keliais važinėjo vežimai su asiliukais.

Pro šalį ėjusi mergaitė nuskynė vieną bananą ir mums rodydama sakė “banana”. Gal norėjo, kad mes jį paimtume, gal pirktume, bet mes nesileidome į kalbas – buvome pavargę nuo bet kokio tips’ų prašymo už kiekvieną patarimą ar žodį, todėl pasirinkome variantą visus ignoruoti ir tiesiog sakyti “thank you”.

Kaime buvo daug uždarytų kavinukių, spėjome, kad geresniais laikais čia būdavo nemažai turistų, tačiau dabar tuščia. Aplinkui tik vietiniai ir vaikai, kurie, pribėgę tiesia rankas ir sako “one dollar”.

Ramu ir gera bent vienam pusdieniui pabėgti nuo triukšmo, tips’ų ir pamatyti, kaip iš tikro gyvena vietiniai.

Pagaliau Karnake

Po savaitės beveik tuščiame Egipte (be turistų), Karnakas mus pasitiko su minia. Nebežinojome, nei kur dėtis – kur bepasisukame, ten žmonės. Viena grupė, kita… Gidas rodo į vieną pusę, pulkelis eina į kitą. Nusprendėme apžvalgą pradėti eidami šventyklos perimetru, o paskui, jau sukandus dantis, eiti per minią.

Apie pietus situacija pagerėjo – grupės išsiskirstė, panašu, kad čia buvo atvykę turistai iš Hurgados, vieni vyko į Karalių Slėnį, kiti čia, o po pietų – atvirkščiai.

Karnakas yra šių dienų senovės Amono šventykla. Manoma, kad Karnakas buvo senovės observatorija, taip pat dievų garbinimo vieta, kur dievas Amonas tiesiogiai bendravo su žemės žmonėmis. Pati šventykla yra didžiausias religinis pastatas visame pasaulyje. Kiekvienas rimtesnis faraonas per savo valdžios metus bent truputį prisidėjo prie šios šventyklos statymo. Vienas įspūdingiausių dalykų – kolonų salė. Čia jų yra net 134!

Labai įspūdinga šventykla, ne veltui vienas lankomiausių objektų Egipte.

Kelionės pabaigoje nusprendėme apsilankyti tualete. Sunkiai atsidūstame, kaip prieš didžiausią žygį. Šventykloje buvo daug žmonių, todėl niekas prie mūsų nekibo, o čia vėl prašys tips’ų, vėl reiks mokėti. Susirandu 1 EGP vertės monetą, einu. Kiti laukia. Jau plaunu rankas, įeina vyras. Pagalvoju, kad jau prašys tips’ų, tačiau man sako, kad čia vyrų tualetas. Nežinau, kaip supainiojau, bet tai jau nebesvarbu. Einu pas draugus ir rodau pinigą – neprašė. Dabar į didįjį žygį eina K. Matome, kad link tualeto jau eina vietinis, K. suka didelį ratą aplinkui. Siūlau eiti į lauką ir labai neatkreipti dėmesio į save. Grįžta K., niekas pinigų neprašė. Stebuklinga moneta! Dedame į kišenę ir nusprendžiame nebežaisti su likimu.

Bandome grįžti miestan, kaina didelė, niekas nenori važiuoti. Aplinkui daug vežėjų su arkliais, siūlo pavėžinti. Atsisakome. Jie įkyriai prikimba, mušame kainą iki nenormaliai mažos, kad arklininkas apsisuka ir nuvažiuoja kažką rėkdamas kitiems. Netrukus privažiuoja kitas arklininkas ir siūlo kitą kainą. Juokais deramės ir tuo pat metu bandome išsikviesti taksi. Galiausiai arklininkas pasiūlo mažesnę kainą. Net stabtelime iš netikėtumo. Sakome, be tipsų. Sudvejoję sutinka. Gaila arklio, bet važiuojame. Patiems juokinga iš savęs – nesitikėjome, kad išbandysime tokią turistinę pramogą, bet kad jau taip pigiai gavosi, negi atsisakysi.

Kalbant apie arklius ir visus pavežėjus, buvau išradus tokią techniką – reikia eiti šaligatviu, arčiausiu priešinga kryptimi važiuojančių mašinų. Tokiu būdu arklininkas tik stabteli, pasiūlo, atsisakome ir jis nuvažiuoja. Jei einam šaligatviu, kuris yra arčiau ta pačia linkme važiuojančių mašinų, tuomet jau arklininko taip lengvai neatsikratysi – jis važiuos šalia ir kalbins geras dešimt minučių.

Einame pavalgyti. Luksoras ir, apskritai Egiptas, keistas tuo, kad pilna maisto išsinešimui, bet nelabai yra vietos suvalgyti tą išsineštą maistą, jokių parkų ant suoliukų, tik borteliai. Prisiminiau, kad netoliese yra kavinė, į kurią vis norėjau užsukti. Sakau, einam, pažiūrėsim, kokios kainos, o bernai tegu sulaukia maisto – kai pavalgysime, galėsime čia užsukti kavos. Nueiname, J. sako – o gal galima čia valgyti? Sakau, pabandyk paklausti. J. klausia, ar galime čia užsisakyti gėrimus ir atsinešti savo maistą? Mintyse jau girdžiu atmetimą, juk Lietuvoje visuomet sako, nebesvaikit, ir eikit valgyt į lauką. Tačiau netikėtai kavinės padavėjas sutinka. Nustebę einam rinktis staliuko. Matyt, lankytojai su kava ir savo maistu yra geriau negu būti iš vis be lankytojų.

Išsirenkame staliuką balkone, su vaizdu į Luksoro šventyklą. Gera ir gražu – niekas nekimba, saulė nespigina, maistas jau keliauja, o tolumoje – šventykla ir Nilas. Galima ir priprasti.

Skaityti: Egiptas: Luksoro turtai ir mašina be durelių

Daugiau istorijų

en_USEnglish