Bedėliojant kelionės planus, buvo kilusi mintis nebevažiuoti į Aswan – jis toli, lankomų objektų mažai, dauguma rekomenduoja daugiau laiko praleisti Luksore. Kaip aš džiaugiuosi, kad taip nepadarėme! Nepaisant visų įdomybių Luksore, Aswanas man daug labiau patiko. Įtariu, kad prie viso šito nemažai prisidėjo ir nubiai bei dramblių sala – šioje Egipo dalyje jautėmės labiausiai esantys Afrikoje, sutikome daugiausiai vietinių žmonių, daug mažiau mums visko siūlė.

Atskridome į Aswaną iš Kairo, vidiniu skrydžiu. Įmanoma šią atkarpą įveikti ir traukiniu, bet su lėktuvu daug greičiau ir pigiau. Prieš vykdami į Aswaną tikrinome orų prognozes – tai karščiausia Egipto vieta ir nusimatė apie 40 C(!). Išlipę iš lėktuvo, pirmas dalykas, kurį darėme, buvo ne skubėjimas laukan, o viso kūno padengimas kremu nuo saulės – bandėme nesusideginti.

Žadėtojo karščio nebuvo per visas kelionės dienas, tačiau ir esamo pilnai pakako. Greitai perpratome, kaip išgyventi tokiame karštyje – svarbu nepalikti atviros odos. V. pradėjo nešioti džemperį (primenu, lauke 35C!). Sakė, kad džemperis įkaisdavo, tačiau bent jau nebūdavo skausmingo saulės svilinimo jausmo. Gal ir teisingai daro vietiniai, kad visuomet būna apsirengę nuo galvos iki kojų ir nerodo nuogų kūno dalių.

Aswan Philae šventykla

Iškart po oro uosto patraukėme į Philea šventyklą, kuri buvo beveik pakeliui. Aplinkui turistų mažai, vietiniai pardavinėja vandenį. Nusipirkome bilietus ir liko sunkiausia dalis – patekti į šventyklą. Tam, kad į ją patektum, reikia plaukti Nilu, o kad plauktum, reiki valties. Viskas skamba logiškai, tačiau, kadangi turistų mažai, valčių vairuotojai labai užsikėlę kainas. Jie žino, kad kito būdo ten patekti nėra ir tokiu būdu užsidirbinėja. Pradžioje mums siūlė po 100 EGP (5 EUR) kiekvienam, kai oficiali kaina po 20 EGP (1 EUR) žmogui. Nesutikome, stovime ir galvojame, ką daryti.

Svarstome, gal ateis kokie kiti žmonės, tada susimesime ir kartu nuplauksime. Mūsų džiaugsmui neužilgo pasirodo turistai, bandome juos kalbinti, bet jie net nežiūri į mūsų pusę. Dar pastoviniavę bandome vėl derėtis, nusimušame kainą iki 200 EGP (10 EUR) visiems ir pagaliau išplaukiame.

Saloje turime valandą – jei ją viršysime, turėsime primokėti, o mes to nenorime. Šventykla be galo graži, išlikę daug detalių. Tarp kitko, ši šventykla man paliko vieną didžiausių įspūdžių, turint galvoje, kad iš vis planavau jos nelankyti. Turistų yra, tačiau nedaug, turime laiko paslankioti vieni.

Parplaukus atgal reikia susirasti transportą į miestą, o čia, pasirodo, problema – niekas nenori atvažiuoti iki mūsų. Saulė kepina, stovime leisgyviai, transporto nėra. Užmatome, kad netoliese atvažiavo mašina, paleido žmones ir stovi. Svarstome, kad reikia eiti pasidėti. Einame kartu su J., klausiame kainos. Sako, 100 EGP (5 EUR). Atvažiavome stipriai pigiau, tai manome, kad kaina išpūsta. Bandome mušti kaną, vyras nenusileidžia. Čia J. meta paskutinę kortą – turime, kas nuveš už 50 EGP (2,5 EUR). Vairuotojas juokiasi, sako, kas jus veš. J. ramiu tonu sako – Careem’as (vietinė taksi programėlė). Vairuotojo veidas persimaino, sako, gerai, kaina tinka, sėskite. Sakome, bet mes ne vienos, dar du asmenys bus. Vairuotojas su kažkokiu draugeliu pradeda raukytis, kaip čia yra, kad mes ieškome transporto, o kitų žmonių nėra, kur jie randasi ir t.t. Mojuojame bernams, kad transportas rastas, važiuojame.

Tokio senumo mašinoje dar neteko važiuoti, tačiau nėra kuo skųstis – grįžome į miestą, saulėje neiškepėme, o dar ir su įdomia mašina pasivažinėjome.

Kai gauti transportą sunku, o laikas eina

Mašinos į Abu Simbelį nebuvome užsisakę iš anksto, sakėme, ką nors sugalvosime vietoj. Važiuodami į hostelį su Careem’u užklausėme, ar jis mus rytoj galėtų nuvežti į Abu Simbelį. Sako, galėčiau, kaina – 1200 EGP (63 EUR). Kažkam paskambina (jie visada visada kažkam skambina), kaina išauga iki 1500 EGP (80 EUR). Skamba daugokai, ypač, kai pirmą dieną pravažinėjome už 20$, bet čia ne Kairas, kelionė daug ilgesnė, tad numerį užsirašome.

Savo hostelyje užklausiame apie kainas į Abu Simbel. Hostelio šeimininkas pasiūlo du varinatus: pirmasis, važiuoti su agentūra ir mokėti po 450 EGP (24 EUR), o antras – su vairuotoju mažoje mašinoje, kaina – gal 2400 EGP (130 EUR). Kainos palieka įspūdį – o mes dar manėme, kad rytinio vairuotoja kaina didelė. Hostelio šeimininkas siūlo nerizikuoti ir važiuoti su kelionių agentūra – Abu Simbel yra saugomoje zonoje ir visi vairuotojai turi būti su leidimais, visų turistų pasus reikia pateikti iš anksto ir užregistruoti. Žodžiu, visas reikalas pradeda skambėti labai komplikuotai ir jau pradedu nerimauti, ar iš vis ten nuvyksime. Apsispręsti reikia per kelias valandas. K. skambinėja įvairiems vairuotojams, bandome gauti kitokių pasiūlymų. Googlinu, nieko gero nerandu. Galiausiai nuleidžiame rankas ir sakome, kad imsime tą pirmą vairuotoją ir bus, kaip bus. Jei jis neatvažiuos iš ryto – ką gi, ieškosime transporto vietoje ir kaip nors išsisuksime.

Kelionė į Abu Simbel klausant Korano

Rytas, neramu, tačiau mūsų vairuotojas jau laukia gatvėje. Sėdame mašinoje, laukia keturių valandų kelionė. Mašinoje skamba koranas. Vairuotojas mums pasako, kad jei kas klaus – mes draugai (jau kelintą kartą vietiniai naudoja šį triuką, spėjame, kad tokiu būdu jiems nereikia mokėti mokesčių). Buvome skaitę, kad vykstant į Abu Simbel, policijos postuose (kurių yra nemažai) reikės parodyti savo pasus, visus turistus registruoja, popierizmas užtrunka. Panašiai kalbėjo ir hostelio šeimininkas.

Tačiau su mūsų vairuotoju tokių dalykų nereikėdavo – sustodavo punkte, nuleisdavo langą (čia, gal reiktų paminėti, kad jo mašina buvo nauja ir labai neblogai atrodanti), kažką pasakydavo ir važiuodavom toliau. Jokių patikrinimų, nieko. Nesupratome, ar dėl naujos mašinos, ar dėl visu garsu plešiančio korano. Supratome tik vieną – į Abu Simbelį važiavome ne visai legaliai.

Beveik visą kelią važiavome priešpriešine eismo juosta. Pusė kelio pramiegojome, vairuotojas nebuvo plepus, skeldavo vieną kitą bajeriuką, maždaug – ar vakar nemiegojot ir važiavom toliau. Artėjant prie kelionės tikslo J. jau norėjo teptis saulės kremu, bet vienbalsiai nusprendėme, kad tik ne šioje mašinoje, o tai dar išlaipins mus. Atvykome, sutarėme, kad tris valandas vaikščiosime, o jis mūsų lauks.

Lauke karšta, bet pagaliau mes jau čia!

Šventyklos labai įspūdingos, apsilankėme ir lankytojų centre, kuriame sužinojome, kaip šventyklos buvo pergabentos toliau nuo vandens. Sunku patikėti, tačiau abi šventyklos buvo kruopščiai supjaustytos į tam tikras dalis ir perkeltos 100 m tolėliau, kad užtvankos vanduo jų nesugadintų. Vaikščiojome ir ieškojome pjūvio žymių – nežinodamas gali jų ir nepastebėti.

Turistų daug nebuvo, beveik visą laiką leidome vieni arba beveik vieni. Pagrindinėje šventykloje apsauginis siūlė pasidaryti specialią nuotrauką su šventyklos raktu, aišku, ne nemokamai. Pasiūlymu nesusigundėme, tačiau viduje apžiūrėjome turbūt kiekvieną akmenuką.

Kelionė atgal ir fūros su kupranugariais

Atgal mūsų naujas draugas spaudė 180km/h, užsisegėme saugos diržus ir stengėmės nežiūrėti į kelią. Važiavo saugiai, tačiau niekad negali žinoti. Važiuojant atgal korano nebeklausėme, dabar jau skambėjo angliška muzika, o ir pats vairuotojas atrodė atsipalaidavęs (dar labiau sustiprino įspūdį, kad į priekį važiavome nelegaliai).

Pakeliui matėme gal 100 km ilgio fūrų atkarpą (nejuokauju, 100 km!) su kupranugariais. Pirmą fūrą dar puolėme fotografuoti, vėliau jau tik žiūrėjome išplėtę akis – tiek kupranugarių nebuvome matę. Vėliau sužinojom kelis labai įdomius dalykus. Pirma, kupranugariai prieš kelionę yra primaitinami marihuanos, todėl kelionės metu jie būna apsimiegoję ir ramūs. Antra, juos naudoja maistui. Antroji dalis nuliūdino, bet pirmoji stebina iki šiol.

Spalvotasis Nubų kaimas

Nubų kaime mums rekomendavo praleisti gerą pusdienį, bet mes turėjome tik gerą valandą iki saulės nusileidimo. Greitu tempu pajudėjome apžiūrėti kaimo ir.. nusukome į kitą pusę. Apsidarę supratome, kad likome labai toli nuo kaimo grožybių. Nepaisant to, susipažinti su neturistiška dalimi buvo taip pat įdomu. Apsukę kelis ratus grįžome prie įprastinio maršruto. 

Prie daugumos durų prikaltas krokodilas, namai spalvoti ir traukiantys akis. Jau vėliau, kai išvykome iš šio kaimo, sužinojome, kad nubai augina namuose krokodilus ir buvo galima juos apžiūrėti. O mes tiek laiko ieškojome krokodilų Egipte, visų mus plukdančių klausinėjome apie juos. Juk visi labai gerai žino dainelę “Tyliai tyliai plaukia Nilas, ten gyvena krokodilas..”. Nusivylėme sužinoję, kad po užtvankos pastatymo krokodilai čia nebepatenka, o štai, pasirodo, buvome visai šalia jų, kad ir ne laukinių.

Skaityti: Egiptas: Bananų sala ir ilgai lauktas Karnakas

Daugiau istorijų

en_USEnglish