Rytas, paskutinė diena Kaire. Į mūsų hostelio kainą įskaičiuoti pusryčiai. Atsikeliame anksti, einu virtuvėlėn jų pasiimti, o ten jų nėra, tik pridėta bandelių, džemukų. Galvoju, matyt, čia viską reikia patiems pasidaryti. Pasiimu padėklą, įsidedu kelis džemukus, bandelę. Kviečiu V. pagalbon, kad ne taip liūdna būtų. Grįžus neberandu savo pasiruošto padėklo su džemukais. Aplinkui vaikšto moteris, musulmonė, galvoju, kita hostelio gyventoja, kuri per nesusipratimą nušvilpė mano padėklą su džemukais.

Randame šaldytuve kiaušinių, V. pradeda kepti kiaušinienę, aš jau gaminu turkišką kavą, žodžiu, gaminame tikrus karališkus pusryčius. Prie virtuvės durų sustoja ta pati aplink slankiojusi mergina ir hostelio šeimininkas. Ji nemoka angliškai, pakalba su juo arabiškai ir sužinome, kad ji atsakinga už visų čia esančių pusryčių gaminimą, kitaip tariant, pradėjome savivaliauti jos virtuvėje. Jie pakraupę žiūri į V. kiaušinienę, sako, sugadinai. Mano akim žiūrint, viskas ten buvo gerai, jis gamino pirato akį. Tai, kad jie tokios nežino, jau ne mūsų bėda. Nepaisant to, paliekame visus kepimo įrenginius ir einame kambarin laukti savo pusryčių. Po penkių minučių mums atneša – omletas be pirato akies ir turkiška kava (nesu tikra, ar maniškės neišpylė ir iš naujo nepagamino).

Na, bet nesukame sau galvos, įsitaisome balkone ir pradedame planuoti didįjį žygį į vaikų vėžio ligoninę, kur ir darysime koronos testą. Hostelio šeimininkas sakė, kad mums šis malonumas kainuos 1600 EGP, kas būtų apie 80$. Brangu, bet nėra kur dėtis. Planuojame dar aplankyti Coptic Cairo, jei spėsim – šiukšlininkų rajoną. Na, bet testas svarbiausia, pradžioje reikia jį susiveikti.

Kviečiam Careem’ą ir mes jau vietoje. Pirmą kartą visi aplinkiniai žino, ko mums reikia – tik pasakome “Corona test”, iškart moja ranka reikiama kryptimi. Randame patalpas, sužinome, kad reikės mokėti grynais. Klausiame, kiek. Sako, 800 EGP (42 EUR). Gerai, kaina perpus mažesnė negu buvo žadėta. Palaukiame lauke, po kelių minučių mus pakviečia vidun užsipildyti visų dokumentų. Viduje sėdi šeši vyrai ir suvedinėja duomenis iš daugybės lapų. Na, bent visi turi darbo, nors ir neatrodo, kad viskas vyksta produktyviai. Angliškai šneka tik vienas, susitvarkome su juo popierius, klausiame kainos. Sako, 750 EGP (39 EUR). Gerai, dar mažesnė kaina, mums tik geriau. Ateina laikas mokėti, sumokame po 700 EGP (37 EUR). Pirmą kartą kaina akyse krito, o ne didėjo, visai malonu. Aišku, kyla klausimas, ar čia oficiali kaina, ar tiesiog kažkieno susigalvota.

Pasodina mus laukiančiųjų salėje kartu su kosinčiais vietiniais. Pralaukus 30 min. padaro testą ir esame trims valandoms laisvi. Perklausiame gal dešimt kartų, kada mus grįžti rezultatų (dėl visa ko). V. supranta, kad 14 val. užsidaro ligoninė, internete rodo, kad 16 val. Aš suprantu, kad kad 14 val. reikia grįžti rezultatų. Sutariame, kad geriau grįžkime anksčiau – šioje šalyje ne viskas vyksta pagal oficialią tvarką, negalime rizikuoti skrydžiu.

Coptic Cairo ir mėsos turgus

Šalia ligoninės yra Coptic Cairo, tai ten ir patraukiame pėsčiomis. Šis pasivaikščiojimas buvo įsimintinas – gatvėse vyksta turgus (kaip ir visada), tačiau šiandien įdomiau, patenkame į mėsos skyrių. Priešais kaba jautis su visomis dalimis, paprašius tau išpjauna norimą dalį. Šalia eina vyras ir už ausų neša jaučio galvas. Nupjautas. Nefotografavau, per daug buvau pasibaisėjusi. Tolėliau – kupranugarių skerdiena, iki šiol jos buvom dar nematę. Kaba keli kupranugariai, musės zuja aplinkui, kraujas gatvėse, kuris karts nuo karto nuplaunamas vandeniu.

Nepaisant vaizdo, bent jau aišku, kad žmonės perka šviežią mėsą – tvartai visai šalia, galime užuosti jų kvapą, o gyvuliai paskersti greičiausiai tik ryte. Turint galvoje, kad esame netoli centro ir turistų lankomų vietų, kontrastas palieka įspūdį.

Coptic Cairo – įdomus, tačiau turgus su karvių galvomis paliko didesnį įspūdį. Aplankome kabančią bažnyčią ir judame atsiimti koronos testo rezultatų. O čia jau pakliūname į biurokratijos “procesą”…

Biurokratija ligoninėje

Pirmiausia sužinome, kad mūsų testų rezultatų kol kas nėra. Vyras nr. 1, nelabai kalbantis angliškai, permeta akim šūsnį popierinių rezultatų, purto galvą. Kažką šneka su vyru nr. 2, kuris, atrodo, vietinis vadovas. Kažkam skambina, kažką kalba. Galiausiai prieina prie mūsų ir bando įtikinti, kad dar nepraėjo trys valandos. Nepasiduodame. Paprašo palaukti 10 min lauke. Einame, laukiame. Laikas praeina, bet niekas neįvyksta. Grįžtame, toliau klausiame, kur mūsų rezultatai. Vyras nr. 1 toliau nieko nežino ir bando nuo mūsų pasislėpti. Vyras Nr. 2 bando kažką aiškinti, kad eitume palaukti kitur, bet V. nusiteikęs karingai – kol esame kitur, jie nieko dėl mūsų nedaro, galiausiai uždarys ligoninę ir liksim be nieko. Stovim šalia jų, V. atkakliai kas penkias minutes klausia, kaip jiems sekasi. Vyras Nr. 3 kažką daro su mūsų pasų kopijomis. Vyras Nr. 2 kažkam skambina. Vyras Nr. 1 stengiasi apeiti mus, kad tik neapklaustume nieko. Ateina moteris, kalbanti sklandžia anglų kalba. Atsiprašinėja ir prašo palaukti kitoje patalpoje. Spyriojamės, bet sutinkame. Nuimame laiką ir laukiame. Dar po dešimt minučių vėl einame laukti prie registracijos, grįžta moteris ir prašo dar palaukti. Klausiame, kiek dar lauksime? Nusprendžiame imtis taktikos, kad mums tuoj skrydis ir mes pavėluosim. Nežinau, ar tai padėjo, bet galiausiai gauname popieriuką – neigiamas! Patikriname duomenis, viskas gerai, grąžiname lapelį, kad uždėtų štampą. 

Na, čia vėl prasideda pasaka be galo – visi mūsų vengia, kažkas kažkam skambina. Po gerų dvidešimt minučių ateina vyras nr. 4 su lapais ir pagaliau turime savo rezultatus su štampais.

Trumpai tariant, valandą lauki kol paims mėginį, valandą (su vaikščiojimu iš paskos) – kol gausi rezultatus ir greituosius koronos testo rezultatus turi per 5 val.! 

Ligoninėje darbuotojų daug, panašu, kad jie dirba principu “svarbu judėti”. Rezultatai ne tokie ir svarbūs. Nebesukame galvos ir einame paskutinį kartą prisieiti pro miestą, suvalgyti ledų ir pasidžiaugti Kairu. 

Kaip gauti skaniausio maisto

Kaire stebime vietas, kuriose buriuojasi labai daug žmonių. Tokiu būdu sprendžiame apie visą maistą – jeigu yra eilė arba žmonės užgulę, tuomet verta eiti, bus skanu. Vienintelis keblumas – kaip užsisakyti nemokant jų kalbos, kai visi braunasi į priekį ir bando gauti savo užsakymą. Paslankiojus aplink vieną ir kitą būrį situaciją perpratome – pradžioje kasoje užsisakai ko nori, o jau tada su lapiuku eini į minią ir bandai jį “prastumti”, kad atneštų tavo užsakymą. Kalbos mokėti nereikia. Pirmus kartus užsakinėdami maistą bandėme meniu versti su Google Translate programėle. Verčia neblogai. Vėliau bandėme rodyti patiekalų nuotraukas iš meniu ir tiesiog naudoti raktinis žodžius “chicken burger”. Abiem atvejais viskas pavykdavo, išskyrus tai, kad visad gaudavom skirtingą maistą ir dar skirtingai mokėdavome, nors sakydavome tuos pačius pavadinimus.

Visai netyčia užtikome ir ledų parduotuvę, kuri buvo nugulta vietinių. Radome, kad čia galioja tos pačios taisyklės – sumoki kasoj, o tada bandai patekti priekin. Ledus čia valgėme kiekvieną kartą eidami pro šalį, o tai jau pasako, kad buvo tikrai gardu. Paskutinį kartą minios nebuvo, tik dvi eilės – moterų ir vyrų. Atlauki ir tada pirštais rodai, kokio skonio ledų norėtum. Dar belaukiant ledų pardavėjas spėja paklausti iš kur mes esam. Gal šįkart tikrai įdomu, o ne tik bando nustatyti, kiek pinigų turi ir ką čia mums pardavus.

Duonos niekada nebus per daug

Vaikštinėdami po nelabai turistes vietas pamatėme vieną iš daugelio kepyklėlių, kuriuose kepa jų paplotėlius. Galvojam, pasiimsim kelis, bus ką oro uoste valgyti. Rajonas ne turistinis, angliškai niekas nemoka. Rodome pardavėjui į duoneles ir duodame 10 EGP. Jis rodo pirštais “5”. Nelabai suprantame, kažkur buvome girdėję, kad vienas paplotėlis bus 1 EGP. Rodome 10 EGP. Jis dar bando mums kažką pasakyti ir, galiausiai, nusileidžia ir pradeda į maišiuką dėti duoneles. 1, 2, …10, 11 … 20. Čia jau suprantame, kodėl jis mums rodė “5” – greičiausiai siūlė imti už mažiau pinigų, nelabai suprato, kam tiems turistams toks kiekis duonelių. Stovime su didžiausiu maišu duonelių ir juokiamės iš savęs – ne tik kad oro uoste bus ką valgyti, bet ir Lietuvoj visus pavaišinsime.

Tarp kitko, tas duoneles valgėm visą kitą savaitę, jau grįžę Lietuvon – pastovėję nebebuvo tokios geros, tačiau uždėjus pakankamą kiekį humuso buvo gardu.

Vakarėjantis Kairas jau prisikabinęs papuošimų ir lempų, paruoštos lauko kavinės. Kairas laukia Ramadano, o mes sukame atgal Lietuvon, į lietingąjį kraštą. Pasivaikščioję po vakarinį miestą, išsikvietėme Careem’ą ir, belaukdami, prisėdome gatvėje. Supratome, kad išsirinkome tą pačią vietą, kur pirmą kartą atvykę į Kairą valgėme. Kaip miela ir kartu simboliška! Pagaliau pradėjome skirti gatves ir susigaudyti šiame painiame mieste, o jau turime išvykti. Įlipome į mašiną ir pajudėjome į oro uostą. Net liūdna, kad palieka visą šį chaosą, pripratome prie jo.

Ką pamatyti Egipte: Egiptas: kelionės planas be “viskas įskaičiuota”

Daugiau istorijų

en_USEnglish