Ankstyvas rytas, ilgas skrydis ir mes pagaliau jau čia, Egipte. Išeiname į lauką pasimetę, niekaip nesuprantame, kur laukti autobuso į kitą terminalą. Einame į vieną pusę, į kitą. Staiga suprantame, kad siaubingai blaškomės ir esame labai geras masalas visiems taksistams ir kitiems visko siūlytojams. Apsidairome ir klausiame savęs – kodėl mums niekas nieko nesiūlo? Kur visi taksistai ir pasiūlymų teikėjai? Galiausiai pasiklausę žmonių sužinome, kur turime laukti transfer autobuso, laimei, atstumas mažas, likusius metrus bėgome jau iki atvažiuojančio autobuso.

Transferis mus išleido netoli autobusų parkavimo vietos. Čia jau beliko įsėsti į autobusą, pažymėtą 248, ir jau būsime ilgai lauktam Kaire. Dairomės reikiamo autobuso ir cha, netikėtumas – visi numeriai arabiški-indiški. Nei vienam iš mūsų neatėjo į galvą, kad arabų šalyje skaičiai bus kitokie, nei pas mus (naivuoliai). Pirmoji pamoka praėjo ne veltui, pasitikrinę Lonely Planet knygelėje radome atitikmenis ir suradom reikiamą autobusą. Įsėdę vis dar nebuvom tikri, kad važiuosime ten, kur reikia (o jei supainiojom numerius?), bet žemėlapis telefone gelbsti – jei jau pamatysim, kad važiuojame už Kairo ribų, lipsim laukan ir kviesim Uberį.

Kelionė neprailgo – vaizdas už lango visai kitoks, nei atsibodęs lietuviškas, o ir keleiviai daug įdomesni. Nužiūrinėjom jų aprangą, moterų čia mažuma, visos susisukusios į skaras. Pakeliui mokomės skaičius, panašu, kad jų tikrai prireiks šioje šalyje. 

Pirmasis turgus ir neturistinės vietos

Kairas nebūtų Kairas, jei eismas nebūtų tikras iššūkis – mašinos zuja kaip tik nori, juostos neegzistuoja, tarpais nardo motociklai ir pėstieji. Apvažiuodamos mašinos pypsi, bandome įminti pypsėjimo reikšmes – pypt, mašina lenkia, pypt – įsibrauna tarp kitų dviejų, kur jau neatrodė, kad galima tilpti. Prasideda kamščiai, mašinos beveik nejuda, daugybė pypt ir pajudėjimas per metrą. Mes, vakariečiai, jau pradedam irzti, o vietiniams kamščiai nei motais – jie stovi ir pypsina, streso ar pykčio nematyti. Sutariame, kad iki centro ne taip ir toli, nueisime pėsčiomis. Būsime greičiau, o ir miestą pamatysime. Išlipame į didžiulę žmonių masę, panašu, kad patekome į turgų (kaip vėliau sužinojome, visas Kairas yra didelis turgus ir visada kas nors ką nors parduoda).

Braunamės per žmones su savo milžiniškomis kuprinėmis. Vietiniai mus nužiūri, tačiau neatrodo labai susidomėję. Karts nuo karto išgirstame “Hello” ir “Welcome back”. Už nugaros chebra pradeda zysti, kad jau reikia pavalgyti. Pasakyta ir prašau, pasukame ir mažoje gatvelėje prekiaujama gatvės maistu. Prie pirmo falafelio pardavėjo dar nepuolame – esame įbauginti galimybės kelias dienas praleisti tualete, tad dairomės bent kiek higieniškesnio maisto. Dar keli metrai ir nebeatsilaikome – prie bandelių vietos pilna vietinių, kurie krauna bandeles į maišus. Suprantame – vieta gera, reikia pirkti. Kainų – nėra. Prisikaitę įvairios informacijos iki kelionės bijome, kad mus apgaus, pasitarę nusprendžiame, kad aš su savo rankinuku esu panašiausia į vietinius (naivuoliai, niekaip nesumaišysi mūsų su vietiniais, slėpk su skarom kiek nori galvą), paimu pinigus ir braunuosi prie bandelių. Čia nusprendžiau daryti paprasčiausiu būdu – bedu pirštu į bandelę, parodau vienetais, kiek noriu. Pabaigoje paduodu 10 vietinių pinigų ir laukiu grąžos. Gauname, paskaičiuojame – bandelės po 25 euro centus, panašu, kad neapgavo, o tokių kainų jau senokai nematėme. Tarp kitko, bandelės buvo labai gardžios, vėliau jų pirkome ir kitose panašiose vietose, naudojom panašius pirkimo įgūdžius. 

Piramidės ir tips’ų prašytojai

Apsistojame savo viešbutyje, ant stogo – terasa, vaizdas – nuostabus, tiesiai į piramides. Nusprendžiame, kad pusryčius valgysime čia ir išsiskirstome į kambarius išsimiegoti – ryt laukia ilga diena, kelsimės kuo anksčiau, kad nepakliūtume į spūstį su kitais piramidžių lankytojais.. 

Paryčiais, apie 4.30 išgirstame kvietimą melstis. Na, taip anksti keltis nežadėjome. Nepabusti neįmanoma, belieka tik tikėtis, kad kvietimas greit baigsis. Baigtis baigiasi, bet netrukus prasideda gaidžių giedojimas. Gaidžiai ir piramidės? To nebuvo planuose, bet kodėl gi ne. Šeštą jau stoviu terasoje ir stebiu saulėtekį virš piramidžių. Aplinkui, ant kitų namo stogų gyvena vištos, gaidžiai, ožkos. Kvapas gana stiprus, bet vaizdas per daug geras, kad skųsčiausi. Septynios, ant stogo pradeda rinktis chebra. Laukia pusryčiai ir žygis į piramides. Laukiamiausia diena kelionėje!

Susipakuojame vandenį, užkandukus ilgai dienai ir leidžiamės iki piramidžių. Ten, kur turėtų būti įėjimas, nematome jokios iškabos. Aplinkiniai jau siūlo taksi, ekskursijas ir visokį gėrį. Vienas iš vietinių rodo į mažą langelį ir sako “tickets”. Mes vis dar nepasitikime jais, J. nueina pasitrinti aplink langiuką ir mato, kad ten sėdi moteriškė su popieriniais bilietais. Panašu, kad čia ir bus bilietų pirkimo vieta. Nusiperkame bilietus ir pajudame asfaltuotu keliu link piramidžių. Apima labai keistas jausmas – esame visiškai vieni, aplinkui nei vieno turisto. Nesuprantame, ar čia dėl koronos, ar esame kažkur ne ten, kur turėtume būti. O gal mus apgavo ir čia visai ne įėjimas?..

Artėjant prie Cheopso piramidės pasimato pirmieji žmonės. Panašu, kad mes esame tiesiog per anksti. Vėliau, jau įdienojus, visas plotas prisirinks žmonių, kuriems mes esame daug įdomesni nei piramidės. Pirmasis liko nustebęs V. Prie jo prisiartino vaikinukas ir paprašė nuotraukos kartu. Iš sutrikimo sutiko. Vėliau atėjo eilė K. Aš su J. jau net pradėjome pavydėti, kad vaikinai daug populiaresni. Ilgai stebėtis nereikėjo, prie mūsų irgi išsirikiavo norinčiųjų eilė. Vienu metu nusprendėme, kad jau gana ir reikia apžiūrėti piramides, užteks būti pramoga vietiniams. 

Kur tik einame, visur ekskursijų siūlytojai. Stengiamės per daug jų neklausyti. Einame į piramidės vidų. Negalime patikėti – esame visiškai vieni, o tikėjomės, kad teks brautis pro žmones ir strigti tuose siauruose koridoriuose. Spėjame ir pailsėti, ir pašliaužioti, ir lėtai apžiūrėti. Paskutiniame kambaryje žmonės medituoja, neįsivaizduoju, kaip tai būtų įmanoma turistų antplūdžio metu.

Lauke vėl papuolame į pardavėjų apsuptį. Juokaujame, kad reikėjo prašyti pinigų už nuotraukas su mumis – pinigas prie pinigo ir gal kelionė būtų už dyką.

Po piramidžių – turistinė programa – kupranugaris. Aš su J. dairomės, iš kokio žmogaus imti, kad labai stipriai neapgautų, mintyse dėliojasi visi derybiniai įgūdžiai. Suderame iki panoraminės aikštelės. Aišku, čia ir pakliuvome, ta žadėtoji aikštelė vos už kelių šimtų metrų, o ta pagrindinė – toli ir už papildomą kainą. Kadangi jau sėdime ant kupranugarių, suderame naują kainą ir toliau einame link panoraminio taško. Kupranugarių vedlys bando mus įtikinti, kad be kupranugario ar arklio ten neįmanoma patekti. Iš ties, aplinkui nei vieno pėsčiojo, tačiau kiek tiesos jo žodžiuose – nežinome.

Kelionė per kitas piramides

J. buvo susitarus dėl pasivažinėjimo po kitas piramides transporto, tačiau iki šiol gan greitai atrašinėjęs vairuotojas dingo. Nieko nepadarysi, teks ieškoti naujo transporto. Aplinkui norinčių mus pavežti – begalės, tačiau jų kainos stipriai užkeltos. Pasiderame su vienu vyriškiu ir sutariame beveik tokią pat kainą, kokią buvome sutarę su neatvykusiu vairuotoju. Bevažiuodami sužinome, kad mūsų vairuotojas labai gerai moka anglų kalbą, o už tokią kainą gyvenime nėra nieko vežęs. Tokią ar panašią istoriją vėliau girdėjome ne vieną kartą – dauguma dėl koronos neteko savo pajamų ir patys ieško keleivių, teikia paslaugas už stipriai mažesnes kainas.

Aplankome Dašuro lenktąją piramidę, jau tingime lįsti į jos vidų, bet pasvarstę atsidūstame – reikia, juk daugiau čia negrįšime. Ir gerai, kad ėjome! Tai buvo pati įdomiausia piramidė, ropojome keturiese, o paskutinėje patalpoje gyveno šikšnosparniai. Girdėjome jų cypimą, Ilgai neužsibuvome (bijojome pažadinti šikšnosparnius) ir leidomės atgal. Plaukus dėl visa ko paslėpiau po skara – o jeigu jie nubus ir įsivels.

Kelionė po kitas piramides buvo daug įdomesnė, negu Gizos piramidžių lankymas. Buvome visiškai vieni, beveik jokių pardavėjų, aplinkui palmių giraitės ir vietiniai. Taip, Gizos piramidės įspūdingos, tačiau tiek prisiklausius pasakojimų apie jas, daug iš jų ir tikiesi. 

Šalia Saqqaros piramidės, gal iš nuovargio, skubėjimo ar neatidumo, papuolame į tips’ų prašinėtojų rankas. Pirmiausia “pasimauname” prie pat piramidės – “ateikite, aš jums parodysiu labai gražias tombas”. Žinome, kad apgaus, bet einame. Nuveda prie vienų griuvėsių. Sakome, kad čia jau buvome. Jis tik linkčioja ir veda toliau. Nusileidžiame laiptukais į apačią, atsisuka ir sako “tik neduokite viduje pinigų, sakykite, kad turite bilietus”. Skamba keistai, bet gal čia koks triukas. Prieiname prie žadėtosios tombos, kitas vyras ją mus atrakina ir pradeda pasakoti vesdamas koridoriumi: “this is a bird”, sako rodydamas į paukštį. “This is a cow” – sako, rodydamas į karvę. Imame nervintis ir bandome juo atsikratyti, galiausiai šiaip ne taip nuo jo išsivaduojame, tačiau jis vaikšto iš paskos. Apžiūrime ir norime išeiti – jis užstojęs kelią sako “tips”. Bandome apeiti – niekaip. Paduodame kelis pinigus ir dingstame iš čia. J. galvoja, kad visai gerai, kad čia patekome, kitaip būtume nepamatę. Aš sakau, kad mums ir priklausė prie bilietų, tik deja, pasimovėme ir patys neatėjome čia. Grįžta pirmasis vyras ir prašo tipsų už nepaprastą eksursiją. Paduodame. Jis rėkia, kad per mažai. Ignoruojame ir einame link mašinos – šiam punktui užteks.

Ir jei galvojome, kad jau pasimokėme, deja, vėl “pasimauname” paskutiniame dienos punkte. Vairuotojas mus paleidžia prie tombų. Apsauginis sako – “jums liko 15 min iki uždaromo”. Skubame, priekyje vyras jau moja ranka ir rėkia “hurry up”. Prieiname, parodome bilietus, jis mus veda į artimiausią tombą ir istorija kartojasi, jis rodo į paukštį ir sako “this is a bird”. Čia jau netenku kantrybės, pasakau, kad istoriją mes žinome ir paprašau grąžinti bilietus. Toliau vaikštome jį ignoruodami ir, jei jis ką nors rodo, einame į priešingą pusę. Planas pavyksta, tips’ų neprašo, po likusias tombas vaikštome vieni.

Ekskursijos baigėsi, grįžtame į Gizos miestelį. Toliau seka bandelių ir falafelių pirkimas (mėsos vis dar prisibijome po Gruzijos patirties). Susirenkame daiktus ir einame ant savo hostelio viešbučio vakarieniauti ir stebėti spalvų šou ant piramidžių. Žmonės perka bilietus už šį šou, tačiau mums jis pasirodė per daug kičinis. Nepaisant to, stebėti nuo terasos vakarienės metu – smagi pramoga.

Vakare suvedame išlaidas – tips’ų prašytojams išleidome per daug, reikės keisti taktiką. Nusprendėme, kad pradžioje reikia gauti vietinių pinigų po 1 EGP, tiek turėtų pakakti ir už tualetą, ir kitose vietose. Pergalvojame visas situacijas, kaip reiktų toliau bendrauti su tips’ų prašytojais. Turime kelis planus – ignoruoti, sakyti “thank you” ir eiti į kitą pusę. Ateityje labiausiai pasiteisino taktika, kai apsimetėme daugiau žinantys už juos – karalių slėnyje rodžiau į piešinius ir pasakojau atsitiktinius dalykus lietuviškai. Palydovas pagalvojo, kad mes žinome daugiau negu “this is a bird” ir nebepersekiojo.

Islamiškasis Kairas ir Khan Al Khalili turgus

Ši diena buvo skirta pažinčiai su Kairu. Numatėme maršrutą per islamišką Kairą, turgų, vėliau – Citadelę ir saulėlydį parke. Apsirengėme ilgas sukneles su ilgomis rankovėmis, pasiėmėme skaras ir jautėmės pasiruošę. Deja, mano suknelė buvo per trumpa. Visi pakeliui sutikti vyrai spoksojo į mano kelius (suknelė buvo tik šiek tiek žemiau kelių ir einant matėsi keliai). Pirmas valandas nekreipiau dėmesio, tačiau kai jau pradėjo spoksoti moterys, pasidarė nebejauku. Einant dairiausi – taip, šiandien buvau vienintelė islamiškajame, pačiame konservatyviausiame Kairo dalyje su matomais keliais. Nusprendžiau likusią dienos dalį vaidinti turistę ir sekėsi gana neblogai – taip, žmonės spoksojo, tačiau niekas nieko nesakė.

Man turgus labai patinka, ten visada galima rasti pačių įdomiausių dalykų. Pradžioje aplankėme pagrindinę, šiek tiek turistams skirtą dalį, o vėliau nusukome į “užkulisius”, kur viskas buvo gaminama. Vaizdas nuostabus – pina vytelėmis, laužo skardas, smulkina kavą. Sekdami pagal kavos ir kardamono kvapą suradome krautuvę, kurioje už gana žemą kainą nusipirkome kavos. 

Po turgaus bandėme pasiekti Citadelę – važiavome tuk tuku, sukome ratus aplinkui, tačiau niekaip negalėjome rasti įėjimo. Vietiniai rodė į visas įmanomas puses, naudojo triukus “šiandien neveikia, bet ateik čia”. Galiausiai pasidavėme supratę, kad daro laikas jau baigėsi ir šiai dienai mečečių ir žmonių užteks – reikia pailsėti parke ir traukti namo (į hostelį, kurį kas vakarą vadinom namais). 

Vaizdai iš Aladino pasakų ir fotoaparato slėpimo įgūdžiai

Prieš patekdama į kiekvieną pastatą, kur reikdavo pereiti apsaugą, suvyniodavau savo fotoaparatą į skarą – vyrai dažniausiai nesirausia moterų rankinėse ir nereikdavo mokėti už fotoaparatą. Tačiau prieš įeinant į parką visiškai iš galvos išėjo šis triukas. Rodome bilietus, skenuojame, paprašo atidaryti rankinę, ir.. fotoaparatas. Mintys greitai sukasi, viena ranka ištraukiu bateriją laukan. Kita ištraukiu fotiką ir rodau, kad išsikrovęs. Jie kažkam skambina, aiškinasi. Galiausiai sako, kad pro šį įėjimą manęs negali įleisti, bet suderino, kad įleistų kitame. Kažką neaiškia kalba pažymi ant mano bilieto. Na ką, einame prie kito įėjimo. Svarstome, kad apsimesime, kad einame pirmą kartą ir tiek, su tais aiškinimais gali negrai baigtis – nenoriu mokėti už fotoaparatą arba dar blogiau, palikti jį pas juos. Pakeliui dar išlupu atminties kortelę ir paslepiu kišenėj – o kas, jei jie sugalvos pažiūrėti nuotraukas ir ištrinti? Šioje šalyje mes pasiruošę visiems netikėtumams. 

Pagrindiniai vartai jau čia, fotoaparatą paslepiu. Prie apsaugos moterys žiūri į rankinuko vidų, klausia – “foto camera”. Sakau, kad ne ir rodau telefoną. Palinkčioja, einame prie vartų. Kaip ir tikėtasi, nepraeiname, nes bilietai jau vieną kartą skenuoti. Apsauginis paima, skaito arabiškai parašytą tekstą. Veda prie kitų vartų, dar kartą patikrinimas ir pagaliau mes jau viduje. Fotoaparatas saugiai paslėptas, niekam jo nerodysiu iki išėjimo iš čia.

Parkas labai gražus, dauguma žmonių sėdi ant žolės, piknikauja. įsikuriame ant tvoros ir stebime miestą, saulei leidžiantis. Gražus tas Kairas, kai pagalvoji, gera čia būti. 

“- Kas nematė Kairo – nematė viso pasaulio, – pasakė mano tėvas.
– Jo žemė – auksas, o Nilas – stebuklas; moterys – gurijos (rojaus mergelės) ir namai jame – rūmai, oras ten lygus ir pranoksta net alijošiaus kvapą. O ir kaip Kairui tokiam nebūti, juk Kairas – tai visas pasaulis. Jei matytumėt jo sodus vakarais, kada virš jų palinksta šešėliai,- tęsė mano tėvas, – jūs išties išvystumėte stebuklą ir jūsų širdis liktų ten amžinai” (ištrauka iš Tūkstančio ir vienos nakties pasakos, 28 naktis).

Skaityti: Egiptas: naktis po žvaigždėtu Sacharos dangumi

Daugiau istorijų

en_USEnglish