Man dykuma yra vienas gražiausių dalykų. Lygumos, neaprėpiamas tolis – visa tai kažkokiu būdu perkelia į kitą pasaulį ir pradedi kitaip viską matyti. Kelionės į Egiptą metu buvome suplanavę trumpą pabuvimą dykumoje su nakvyne – kad pajustume, kas yra Sachara, o taip pat, kad susipažintume su nuostabaus grožio baltąja ir juodąja dykuma bei kristalo kalnais.

Neatsimenu, ar buvo nors viena mintis važiuoti ten savarankiškai – greičiausiai ne, nes ši Egipto pusė yra griežtai saugoma. Sakoma, kad norint būti pietvakarių Egipto kampe netoli sienos su Sudanu ar Libija, reikia Egipto vidaus reikalų ministerijos Kelionių departamento leidimo. Pasienio zonos yra akytos, veikia banditai ir ginkluotos grupuotės. Prieš važiuojant skambėjo baugiai, tačiau jau būdami matėme savarankiškai keliaujančių vokiečių, taip pat, patys būdami ten, jautėmės saugiai.

J. intensyviai ieškojo pigiausio įmanomo turo ir susirašinėjo su įvairiausio tipo kelionių vadovais. Vieno iš jų kaina buvo gana maža (palyginus su kitais), tačiau pasidomėjus detaliau paaiškėjo, kad bus mokamas AC, mokamas maistas ir dar visokie papildomi dalykai. Galiausiai išsirinkome mums priimtiniausią variantą. Jau kelionės metu, šios kelionės vadovas pasakojo, kad jis ir pradėjo visas šias keliones ir jį kopijuoja visi kiti – jei jis įkelia nuotraukas su kėdėmis – tuoj visi prisikelia nuotraukų su kėdėmis. Kaip visad, nežinome, kiek yra tiesios jo pasakojime, bet buvo labai įdomu paklausyti ir susipažinti.

Kas tai per dykumos?

Egipte esanti Sacharos dalis yra vadinama vakarų dykuma (arba Libijos dykuma). Šioje dykumoje yra baltosios dykumos (White desert) nacionalinis parkas. Čia akinančios baltos kreidos uolos smailės beveik antgamtiškai išdygsta iš žemės. Sakoma, kad jei žiūrima į uolienas saulei leidžiantis, galima pasijausti kaip viename iš siurrealistinių Salvadoro Dali paveikslų.

Juodoji dykuma (black desert) – netoliese esanti dykuma, kuri yra visiškai kontrastinga baltajai dykumai. Ji yra su vulkano formos kalnais, dažnai primenančiais „Žvaigždžių karų“ filmo sceną. Kalnai ir žemumos yra išmėtyti mažais vulkaniniais juodais akmenimis, gulinčiais ant oranžinės ir rudos spalvos smėlio.

Na, o kristalo kalnai – tai tikrų tikriausi kristalo kalnai, o ne šiaip pavadinimas. Čia galima tiesiog eiti ir rinktis kristalus nuo žemės.

Patogumų trūkumas dykumoje

Kalbant apie dykumą, svarbu paminėti, kad ten nėra tualetų (kaip netikėta). Kiekvienas iš mūsų turėjo savo kalniuką, už kurio pasislėpę atlikdavo savo reikalus. Neįsivaizduoju, kaip viskas turėtų vykti, kai aplinkui pilna turistų – kol buvome vieni, problemų tai nesudarė.

Ruošiantis dykumai, stengiamės dieną prieš nevalgyti jokio įtartino maisto – suviduriuoti dykumoje tikrai ne pati geriausia mintis. Į kiekvieną kelionę įsidedu įvairiausių vaistų ir pirmą kartą, visus teko panaudoti. Angliuką gėrėme beveik kasdien (ypač, po įtartinesnio maisto) – išskyrus paskutines dienas, kai jau atsipalaidavom ir skrandis apsiprato. Jogurto tabletės – du kartus per dieną (taikėm tą patį metodą ir Armėnijoj, skrandžio negalavimų kaip ir mažiau arba suveikė placebo efektas). Aš be perstojo gėriau tabletes nuo peršalimo, karštas oras ir kondicionierius (arba pradaryti langai ir stiprus vėjas) nėra mano patys geriausi draugai.

Baltoji dykuma, juodoji dykuma ir kristalų kalnai

Pajudame į dykumą. Pirmas sustojimas – pietūs ir persėdimas į 4WD mašiną. Pietus valgome vietiniame restoraniuke, stalas gražiai paserviruotas. Imame lėkštes – jos nešvarios. Nusivalome servetėlėmis, kurių pakas, kaip visada, šalia. Stengiamės per daug neatkreipti dėmesio į save valydami indus, arba, tiksliau, šveisdami juos, kad neatrodytume kaip išlepę turistai, kuriems viskas nehigieniška (šiaip ir neatrodė viskas higieniška, bet numojom ranka). Pasinagrinėjam maistą, nusprendžiam, kad sūris negali būti labai blogas, daržovės ir, o štai tuno užtepėlė, nors ir labai skani, sukėlė mums abejonių – lauke be proto karšta, čia dykuma, ar tikrai paskui neleisim laiko už kampo? Viską suvalgome, nepaliestas lieka tik tunas. J. siūlo pamakaluoti jį, kad neatrodytų, kad jis mums nepatiko. Nusprendžiame taip nedaryti.

Sėdime pavėsyje, karšta. Mūsų vairuotojas Ahmed sėdi saulėkaitoje su džemperiu. Jis mus jau skubina, judam toliau.

Pakeliui aplankome juodąją dykumą, Ahmed parodo kalniuką ir sako, kad galime lipti. Tik leisk mums įlipti ir mes jau bėgom lipam. Su basutėm, suknelėmis, visiškai nepasiruošę, po kojom žvyras, kuris slysta, karštas smėlis, uolienos. Pasiekę viršų didžiuojamės savimi ir juokiamės, kad į tokį kalną normaliu atveju liptume tik su žygio batais. Greičiausiai Ahmed nesitikėjo, kad kepinant saulei pasileisim į viršų, vėlesnėse stotelėse nebesiūlo mums niekur kopti. Vaizdas gražus, matome kelius, einančius per dykumą. Prisimenu nuotraukas iš Saudo Arabijos, kuriose vien smėlis ir tušti asfaltuoti keliai – panašus vaizdas ir čia, greičiausiai, ir visose kitose dykumose.

Kita stotelė – kristalų kalnai. Jau J. buvau prisakius rinkti tiek kristalų, kiek ras ir vėliau gaminti papuošalus. Prisirenkame pilnas saujas, tačiau mašinoje jau gailimės, kad pasiėmėme per mažai. Aišku, keliaujant su kuprine visuomet imi mažiau – kiekvieną akmenį turėsi nešioti ant pečių iki pat pat kelionės galo. Bet čia kristalai!

Lenta čiuožti gerai ir be sniego

Važiuojame per smėlį, Ahmed linksminasi spausdamas gazą ir lengvai šokteldamas į orą (bent jau taip atrodo), kai skrendam nuo kalniuko. J. žviegia, o Ahmed tai skatina dar agresyviau vairuoti – gi smagu. Tildom J., kad važiuotume nors truputį saugiau. Įklimpstame kažkur smėlyje, bet Ahmed patyręs – apsuka ratuką, įsibėgėja ir užkylame. Stabtelime prie smėlio skardžio. K. sako – “būtų gerai nučiuožti snieglene.” Skardis status, lygus, jokių žmonių buvimo pėdsakų. Ahmed atidaro bagažinę, ir, mūsų nuostabai, traukia lentas. Aiškina mums, kaip naudotis. K. numoja ranka, atsistoja ir gražių gražiausiai nuvažiuoja žemyn. Ahmed apstulbęs, panašu, kad turistai dažniausiai nusivarto, o ne demonstruoja puikų slydimą. Kitiems iš mūsų taip gerai nesiseka, na, o aš su J. net nesistengiam parodyti, kad mokam čiuožti – sėdam kaip ant rogučių ir pirmyn! Pirmas nusileidimas J. nelabai sėkmingas – jei prieš tai ir buvo odos, nepadengtos smėliu, tai po skrydžio žemyn tikrai neliko. Nukritus nuo lentos dar kokį metrą pasikočiojo smėliu. Nieko, bandymas antrą kartą, viskas sėkmingai pasiseka.

Ahmed mus vėl po truputį skubina – gal ir gerai, spėsim iki saulėlydžio įsikurti ir galėsime ramiai pasižiūrėti į besileidžiančią saulę. Pavažiuojame kelis kilometrus ir pamatome mūsų laukiančią pastatytą palapinę. Įsikuriame, einame pasivaikščioti – aplinkui neaprėpiami toliai, kažkur labai toli matome kitus stovyklautojus.

Sėdime prie palapinės, Ahmed viską daro. Šiek tiek nejauku ir neįprasta – mes pripratę viską pasidaryti patys. Tačiau Ahmed neleidžia prisidėti (vėl tie kvaili turistai kažką sugadins), tai sėdime ant kėdučių ir plepam. Žiūrim į malkų pluoštelį – gal penkios malkos. Svarstom – gal jį apvogė, o gal malkos čia labai brangios? Visgi dykuma, ne miškas. Pagal planą turėtume turėti visą naktį prie laužo, bet pagal mus jų turėtų užtekti tik penkiolikai minučių (prisiminus lietuviškus vakarus prie laužo, kai be rąsto net neverta pradėt kurti). Matom, kaip Ahmed renka anglis, vaikščiodamas aplinkui. Galėjo ir mums pasakyt pririnkt, vis kažkokia veikla būtų. Svarstome, kad mūsų zefyrų net netrauksim – su tokiu kiekiu malkų net žadėtas grilius kažin ar ilgai bus.

Ahmed kuria ugnį, aš vaikštau ir fotografuoju tolėliau. Chebra rėkia, kad grįžčiau, nes tuoj laužą praleisiu. Juokas juokais, bet pagal malkų kiekį labai panašu į tai. Užsikuria laužas ir ką, valanda, dvi – vis dar dega ta pati malka. Nieko nesuprantame, pradedame klausinėti Ahmed. O pasirodo, kad čia abrikoso malkos, mediena labai kieta ir todėl malkos labai ilgai dega. Sunku patikėti, mums, miško žmonėms, tačiau ne tik kad turėjom laužą pusę nakties, bet jų dar ir liko kitiems. Neįtikėtina.

Vakarieniaujant sulaukiame draugijos – pelytės. Ji bando nugvelbti maisto. Pradžioje smagu, tačiau vėliau pasidaro neramu – nauja draugė, greičiausiai, atklys čia ir naktį, kai mes miegosim. Bandom ją išvyti, bet ji čia jau sava ir šmirinėja tarp Ahmed puodų. Paliekame ją ramybėje – ir jai džiaugsmas, kad dykumoje atsirado maisto.

Dykumos dangus – ryškiausias

Visai sutemo, susėdame su arbatos puodukais aplink laužą. Naktis ir žvaigždės, pats nuostabiausias dalykas dykumoje naktį. Ieškome Oriono, Kasiopėjos, matome Didžiuosius Grįžulo ratus ir tas žvaigždes, kurių iki šiol nematėm. Sėdint ptie laužo ir plepant su Ahmed vis užmetam akis į dangų, kaip žvaigždės per jį keliauja. Ahmed plepus, pripasakoja daug įdomių dalykų apie Egiptą, dykumą, žmones. Ant ugnies kaitina arbatinuką ir vis pilsto mums juodą, labai saldžią arbatą su mėtomis į mažyčius puodelius. Geriame ir mėgaujamės dykuma.

Pakuojamės miegoti, neramu, kad miegant ant mūsų ropos prieš tai matyta pelė. Tačiau tenka su tuo susitaikyti ir šiltai apkamšyti visas galūnes pleduose. Naktis šalta, esu iškišusi tik nosies galiuką. Susikiščiau ir nosį po kaldre, bet baisu, kad ten daug dulkių ir kils kokia alergija. Stengiamės net negalvoti, kiek žmonių iki mūsų miegojo tuose pataluose. Po galvą pasidedu savo megztinį, kad bent jau veidas nesiliestų su neaiškia patalyne. Nieko, blusos nesukandžioja, pelės ausų nenugraužia – viskas pakankamai neblogai.

Rytas, neramu pramiegoti saulėtekį. Jau penkis kartus prabudau ir vis tikrinu, ar jau laikas. Lendu laukan ir matau, kaip jau po truputį saulė kyla. Kviečiu visus greičiau lįsti laukan. V. šiaip ne taip ateina, K. su J. iškišę galvą pro langelį (pasisekė, kad langelis į gerąją pusę). Dvi minutės ir saulė jau aukštai virš horizonto, dykumoje viskas vyksta daug greičiau. Pradeda šildyti. Visi sulenda atgal dar pasnausti, o aš einu paslankioti aplinkui ir pažiūrėti, kaip bunda gamta.

Septynios, jau keliasi ir Ahmed – laikas mums paruošti pusryčius. Vis dar keista, kad nereikia nieko daryti patiems, greitai prie to priprasime ir išlepsime. Kol jis ruošia pusryčius, vyksta rytinis prausimasis. Turim drėgnų servetėlių, tai jau beveik kaip su dušu bus. Švarūs drabužiai, iššukuoti plaukai (čia jau buvo tikras iššūkis, geras dešimt minučių šalinau dykumos dulkes. J. nesišukavo ir vakare sakė, kad galvojo, kad jau niekad nebeiššukuos plaukų).

Ahmed jau padengęs pusryčių stalą lauke, turėjome net pieno! Vidury dykumos daužėme kiaušinius (Velykos gi) ir gėrėme kavą su pienu. Keista, kai dykumoje turi geresnius pusryčius, negu hostelyje.

Prasideda ilga kelionė atgal – pradžioj su viena mašina, paskui su kita. Be maisto (Ahmed maitinimas, deja, baigėsi), alkani, viename iš sustojimų sukemšame turėtas bandeles ir bananus, kurie jau nuo karščio pavirtę į džemą, bet dar valgomi. Pamažu grįžtame į civilizaciją.

Skaityti: Egiptas: Garsusis Abu Simbel ir spalvotasis nubų kaimas

Daugiau istorijų

en_USEnglish