Kažkada, jau prieš ne vienerius ir dvejus metus, lankiausi Romoje su keliomis draugėmis. Kelionė truko savaitę, važinėjomės traukiniais, aplankėme Florenciją, pabuvome Verbų sekmadienį Vatikane (be galo įspūdinga!), na, ir pasivaikščiojome po Romą. Po visų Vatikano palmių ir nepaprastai idiliškų Florencijos tiltų, Roma pasirodė negraži, perkrauta, karšta ir pilna turistų. 

Galbūt negerai tai, kad labai daug iš jos tikėjaus – visuose mokyklos vadovėliuose ir istorinėse knygos Roma piešiama kaip didingas, praštmantus miestas su be galo didele istorija. O mes, trys studenčiokės, atvykome į ją tikėdamosios, kad Roma mus pasitiks išskėstomis rankomis ir viską parodys, mum nei trupučio neįdėjus darbo.

Koliziejus buvo per mažas ir šalia triukšmingos gatvės (kažkodėl nei vienoje nuotraukoje tos gatvės nebūdavo matyti), kavinės pilnos barmenų, norinčių apgauti turistus, o ir kavą bijojome gerti, nes buvo neaišku, kiek iš mūsų “nulups” pinigų. 

Ką tikrai spėjome išbandyti – tai ledai. Juos atsimenu kaip nuostabiausią dalyką, gelbėjusį nuo karščio ir žmonių.

Taigi, po viso šito nusivylimo praėjusį kartą, šįkart per daug nesitikėjau ir prieš vyldama į Romą atlikau namų darbus. Perskaičiau nemažą kiekį kelionių blog’ų, peržiūrėjau bibliotekos turimas knygas ir atsirinkau man įdomiausias. Susižymėjau lankomus objektus ir perskaičiau jų istorijas. Perskaičiau viską apie kavos etiketą ir kur ką užsakinėti. Tikrai labai labai stengiausi, kad man Roma šįkart patiktų. Norėjau, kad antras šansas būtų vykęs ir pagaliau pajusčiau tai, apie ką rašo keliautojai ir pasakotojai.

Ir žinot ką – man pavyko! Ar iš begalinio noro, ar iš didelio pasiruošimo, ar tiesiog – dėl labai mažai vilčių, jau grįžusi vėl svajoju, kada vėl galėsiu ten nuvykti ir patyrinėti miestą, kultūrą ir istoriją.

Kelionės  pradžia ir vėluojantis lėktuvas

Kelionės pradžia nebuvo sklandi – jau atvykus į oro uostą sužinojome, kad mūsų skrydis nukeltas vienai valandai. Šiai valandai beeinant, skrydis buvo vis vėlinamas ir vėlinamas, kad net ramiausi ir santūriausi keliaiviai tapo neramūs ir pradėjo domėtis, kas čia vyksta.

Jei pigių skrydžių kompanijos bent kiek mylėtų savo keleivius, gal tas laukimas ir nebūtų toks baisus – juk sėdi ant kėdutės ir skaitai knygą arba scrollini naujienas telefone. Bet ne, draugiškoji skrydžių kompanija mus suvarė į kolidorių, į kurį patekama jau praėjus visas patikras ir einama link lėktuvo. Laikė čia mus gerą valandą, jei ne pusantros.

Tualeto nėra, gerti nėra, prisėsti irgi nėra kur. Gali skųstis kam nori, bet ir tokių, kam pasiskųsti norėtum, irgi čia nėra.

Galiausiai, kai jau dauguma pradėjo burbėti, suleido mus į lėktuvą. Ar kilome? Aišku ne, bet bent jau buvo galima sėdėti ir nueiti į tualetą. Kad ir kaip tikėjausi, kad po viso šito mums nemokamai duos vandens skausmui nuplauti, jie toliau išlaikė pigių skrydžių kompanijos vardą – vanduo tik mokamas, imk, jei nori.

Atvykome į Romą jau po vidurnakčio, bėgomis susiradome vienintelį autobusą, vežantį į centrą (kainos jau net nebežiūrėjome, nenorėjome nakties praleisti oro uoste). Intensyviai siunčiau žinutes nakvynės šeimininkui, kad mes pakeliui ir tikrai atvyksime, tik siaubingai vėluojame, tikėdamasi, kad jis nesupyks ir nepaliks mūsų ant ledo (arba tiksliau – ant laiptinės laiptų).

Nuo autobusų stoties iki gyvenamosios mūsų dar laukė 30 min kelio pėsčiomis (autobusai tokiu laiku jau nebevažiavo). Stoties rajonas nebuvo labai jaukus, bet mums, lietuviams, labai baisu nebuvo. 

Pakeliui sustojome naktinėje parduotuvėje (tos mažos turkų parduotuvės su užkeltomis kainomis), nusipirkome vandens ir brangių sausainių, kurie, mūsų nuostabai, galiausiai pasirodė ne tokie ir brangūs, kai patikrinau jų kainą dideliame supermarkete – kaina buvo beveik tokia pati. O kažkas dar sakė, kad Romoje pigu!

Laikrodžiui einant link pirmos nakties, jau pradėjau jausti spaudimą iš šeimininko pusės – “kur jūs?”. Kur kur, einame, o kas mums belieka.

Laimei, viskas baigėsi gerai, nakvynę radome, šeiminkas mūsų laukė ir naktį galėjome praleisti minkštoje lovoje, o ne šaltoje laiptinėje.

Nakvynė, naujasis rajonas ir nuostabus maistas

Nakvynę šįkart pasirinkome prabangesnę – na, kiek tai įmanoma vadinti prabangesne. AirBnb, netoli senamiesčio, su terasa ant stogo (iš kurios žiemą, tiesą pasakius, visiškai jokios naudos), citrinmedžių sodeliu ir labai gražiu kambario interjeru. AirBnb Plius, jei jau reikėtų kalbėti tiksliau. Prieš vykdama labai abejojau, ar tas “Plius” bus bent kiek matomas, bet ar čia mano baimė per daug tikėtis, ar tiesiog didelė sėkmė, bet butas buvo labai gražus ir jaukus. 

Šeimininkas draugiškas, paslaugus, surašęs rekomenduojamus restoranus ir kavines šiame rajone, tik eik ir valgyk. Bet ne, aš gi, tiek internete apsiskaičiusi, viską geriau žinau, negu vietinis italas.

Ką galiu pasakyti – po pirmos dienos maisto fiasko, ėmėmės jo rekomendacijų. Jos buvo tokios geros, kad net išsisaugojau ateities apsilankymams. Tiramisu buvo kaip debesėlis ir tirpo burnoje, o pica buvo šviežut šviežutėlė, kad prisiminus visas express picas Lietuvoje, net išspaudėme po lengvą ašarėlę.

Pasvarstėme, gal pasiimti išsinešimui ir vežtis kelias dėžes Lietuvon, bet taip ir nesiryžome – mūsų pigioji skrydžių bendrovė nebūtų labai patenkinta ir lieptų ne tik kad už picų gabenimą susimokėti, bet dar ir į bagažo skyrių jas nusiųsti.

Transportas.

Grįžtant prie Romos, nusprendėme savęs neapsunkinti ir tiesiog pasiėmėme dienos bilietus. Gyvenome labai netoli Koliziejus (30 min pėsčiomis), bet nusprendėme pataupyti kojas ir geriau pasižvalgyti pro langus. Tuo labiau, kad oras neatrodė mums labai draugiškas – buvo vėsoka, žadėjo lietų. 

Dienos bilietas ir Google maps – nuostabi kombinacija. Susivedi norimą maršrutą ir važinėji po visą miestą, jei tik noro turi. Anksčiau, kai internetas užsienyje būdavo mokamas, visuomet važiuodavome tik su metro – stotelės surašytos, aišku kur įlipti ir išlipti net neturint interneto. Tačiau dabar, kai internetas nemokamas, o Google maps puikiai rodo transporto stoteles ir tvarkaraščius, kaip tikri vietiniai išdrįsome naudotis autobusais. 

Sėdi šiltai, žiūri pro langą, o telefone stebi žemėlapį ir savo lokaciją – ne visi autobusai praneša sekančias stoteles, dalį jų prašoka, tad visą laiką jaučiu nerimą, kad pravažiuosime ir neišlipsime laiku.

Vatikano muziejus.

Netyčia sužinome, kad sekmadienį bus nemokamas Vatikano muziejus – mano laukiamiausia kelionės vieta. Vienas iš mano šios kelionės tikslų – pamatyti Vatikaną, apsilankyti šv. Petro bazilikoje ir užlipti į bokštą. 

Vatikanas – tai mažiausia pasaulyje nepriklausoma valstybė-miestas, užimanti apie 0,5 kv. km ant Vatikano kalvos Romos vakarinėje dalyje. Vatikane gyvena apie 800 žmonių, o didžioji dalis piliečių (apie 600) turi nuolatinę gyvenamąją vietą kitur.

Keliamės anksti, praeiname visas patikras ir mes jau pagaliau čia. Žmonių nedaug (palyginus),  galima neskubėti ir ramiai pavaikščioti (mes taip galvojame, naivuoliai).

Pirmiausia  einame kur akys veda – einame per aikštę link tolumoje šviečiančios bazilikos ir akimis ieškau, kur patekimas į bokštą. Laiptai arba liftas – abu mokami, tik laiptai pigesni. Na, mes nusprendžiame lipti laiptais. Vėliau nesigailime – liftas kelia tik dalį kelio, vėliau vis tiek reikia lipti laiptais. 

Pradžioje buvę platūs laiptai į pabaigą siaurėja ir storesniam asmeniui būtų jau tikras iššūkis praeiti tais siaurais koridoriais. Vaizdas, kas be ko, atperka kiekvieną laiptelį. Pagaliau esu čia ir iš viršaus matau garsiąją Vatikano aikštę! Tiek nuotraukų mačiau, tiek tėvų pasakojimų girdėjau ir pagaliau mes čia. Labai gražu, tiesiog. 

Galima būtų čia ir ilgiau paslankioti, bet kad nelabai čia ką yra daugiau ką veikti – pamatei – pažiūrėjai ir eini atgal. Na, dar atlauki eilutėje prie geriausios vietos darytis selfį.


Po viso grožio laukia dar didesnis grožis – garsiųjų menininkų suprojektuota bazilika. Baziliką suprojektavo žymūs architektai – Bramantė, vėliau Rafaelis, Mikelandželas, o didžiąją dalį bazilikos interjero, įskaitant ir didžiulį altorių, suprojektavo Bernini.

Šv. Petro bazilikos statybos užtruko daugiau nei 100 metų, jos kupolas buvo baigtas 1590 m. Eini ir nebežinai kur žiūrėti – ir ten garsus architektas, ir ten, o jau visko sužiūrėti beveik ir neįmanoma.

Žymiausi meno kūriniai Šv. Petro bazilikoje:

  • Pieta, sukurta Mikelandželo 
  • Šv. Petro statula, sukurta skulptoriaus Arnolfo di Cambio

Kalbant apie Pietą, galiu pasakyti tik tiek, kad nors aplinkui ir visis spragsėjo fotoaparatais, noras nekilo to daryti. Tik stovėjau ir žiūrėjau, bandydama suprasti visą tą aprašytą ir apdainuotą grožį. Aišku, nereikia tikėtis, kad viską prisiminiau iš menotyros paskaitų – nemenką dalį informacijos kur ir kaip žiūrėti perskaičiau prieš kelionę ir dar pakeliui autobuse, tad visiškai šviežiomis mintimis ieškojau paslėptų detalių ir žymiausių vietų.

Besiblaškant (kitaip neįmanoma pavadinti ėjimo nuo vieno grožio prie kito) po baziliką kirbėjo tik viena mintis – na, o kurgi tas garsusis Vatikano muziejus? Kur tas paslaptingas įėjimas į jį? Šioje vietoje šiek tiek prasileidome – pasirodo, jis visai kitoje Vatikano pusėje, užsidaro už kelių valandų ir mums  jau reikia skubėti.

Nebesileidžinat į detales apie bėgimą, skubėjomą, visgi spėjome pabūti ir bent akies kampučiu bandėme suvokti visą grožį. Mikelandželo salėje buvo sausakimša, bet tai visiškai netrukdė stovėti ir išsižiojus spoksoti į lubas. Žiūri, o visa istorija prieš tave ir supranti, koks vis dėl to esi mažas žmogus.

Neįmanoma muziejaus apžiūrėti per dvi valandas, neįmanoma ir per dieną viską pamatyti ir suprasti. Bet sujudinti mintis ir užkabinti žinių troškimą tikrai užtenka. Dar viena vieta, kuri keliauja į sąrašą “reikia sugrįžti”.

Lietus ir kava.

Tolimesnę kelionės dalį keičia lietus. Lyja, šalta ir visiškai nesinori išlipti iš šilto autobuso. Drąsiai kartojame, kad svarbu ne oras, o geri rūbai. Po kelių valandų vaikščiojimo po miestą lietuje, nuotaika nebe tokia entuziastinga, V. pradeda zysti, kad važiuojame namo.

Aš vis dar bandau surasti kokią šiltą kavinę, kurioje pavyktų bent kiek sušilti. Praeiname spalvingą Bubble Cafe, nesusilaikome ir užsukame į ją. Taip, gėrimas su ledukais gal ir ne pats tinkamiausias šią akimirką, bet kada gi kitą kartą. Stovime lauke po varvančiu stogeliu, sriubčiojame tą arbatą ir pradeda atrodyti, kad visai ji nebloga. 

Nepaisant trumpam grįžusios nuotaikos, nusprendžiame judėti namo ir apsirengti šiltesniais rūbais – nėra čia kada vasarą vaidinti.

Namuose mūsų laukia staigmena, tiksliau, dvi. Pirmoji, kad mūsų bute yra skėčiai, taigi nereikės daugiau šlapti ir džiaugsmingai juos skolinamės iš šeimininko. Antroji ne tokia džiugi – kava mūsų apartamentuose yra ribojama, t.y. vienai dienai skiriamos dvi kapsulės dviems žmonėms. Matyt, mūsų šeiminkas nusprendė, kad mums reikia apriboti kavą, kad išbandytume ją kavinėse. Paburbėjome su V. ir išėjome ieškoti kavos į miestą.

Atvirlaiškiai ir planas nebevežti suvenyrų.

Vienas iš manuo nuostabių planų buvo nebevežti suvenyrų draugams, bet išsiųsti jiems atvirlaiškius. Kad ir kaip gražiai ir nostalgiškai skambėjo ši idėja, realybėje ji pavirto į visišką fiasko.

Slankiojau aplink visus suvenyrų kioskus, rinkau atvirukus, užrašiau šilčiausias mintis. Nusipirkau pašto ženklus, įmečiau atvirlaiškius į pašto dėžutes ir jie niekada nepasiekė adresatų. Istorijos pabaiga.

Ar Italijos paštas, ar Lietuvos – jau man niekas nepasakys, bet laiškų kaip nėra, taip nėra. Dabar rezgu mintį, gal reikia pradėti dėti į vokus, gal gi atvirlaiškis kažkam pasirodė kaip reklama?

O dėl atvirlaiškių, sužinojome, kad Italijoje veikia scamo paštas. Kaip veikia? Nusiperki turistų parduotuvėje atvirlaiškį ir pašto ženklą. Šalia stovi maža pašto dėžutė, tad labai patogiai gali iškart išmesti laišką. Pašto dėžutė neatrodo kaip oficiali Italijos, tiesiog paprasta geltona dėžutė. Viskas būtų gražu, bet laiškai irgi niekad nepasiekia adresatų, lieka gulėti toje dėžutėje amžinai…
Ne, aš tiek nepasimoviau (nors nedaug truko), bet laiškai vis tiek neatėjo, tai gal mažiau širdį skaudėtų, jei žinočiau, kad jie vis dar toje pačioje geltonoje dėžutėje prie suvenyrų kiosko…

Laikas namo.

Tos dienos, tos 48 valandos atrodė kaip ištisa savaitė – tiek visko nutiko, tiek visko pamatėme, tiek visko dar kartą pasiilgome. Nuostabus miestas, kurį dedu (pagaliau!) į savo mėgstamiausių sąrašą. 

Galvoju, kad turbūt visas pasaulio vietas būtų galima sudėti į savo mėgstamiausių sąrašą, jei tik leistume joms visoms parodyti savo gražiausias puses ir nusistatome iš anksto. Jei tik suprastume miesto istorijas ir priimtume kultūras tokias, kokios jos yra. Jeigu… jeigu viskas būtų taip paprasta.