Šis tekstas rašytas ne mano, bet J. K., tačiau jis taip gražiai parašytas, kad nemanau, kad galėčiau geriau aprašyti visko, ką kartu patyrėme kalnuotoje Gruzijoje. Tekstą minimaliai pakoregavau, kad būtų lengviau sekti mintį, tačiau pagrindinės dalys lieka.

Atostogos. Akį veriantys vaizdai, užburiantys kalnai, danguje nesislepianti saulė, ant kiekvieno kampo kepami kačiapuriai ir sunokusių vaisių kvapas… Tiesiog norėk ir pavydėk. Bet viskas už savo kainą.

Turbūt klipatos greičiau judėdavo getuose, nei aš stūmiuosi į kalną. Saulė nusvilino ir ryškiai rožine išdažė šlaunis, kuprinės petnešos įsirėžė į pečius ir toj srity jau nejautra, raktikaulio operaciją be narkozės ištverčiau. Lūpos suskerdėję. Nugara plaukia labiau nei kalnų šlaitais čiurlianantys upeliūkščiai. Kai nurimsta plaukus veliantis vėjas, tvinkčiojantis pulsas okupuoja visą garsinį foną…

Mis Pasaulio karūnos niekas neduotų. Ir visgi. Ne aš jaučiuosi Kaukazo nelaisvėje, o Kaukazas okupuotas manęs.

Tbilisis ir pirma pažintis su Gruzija.

Visą dieną trukusios kelionės, lėktuvų, Kijevo karščio išvargintą veidą staigiai pagyvina šypsena – iš Kutaisio į Tbilisi 00.00 val. yra maršrutka! Vietoj pagalvės pasikišu kuprinę su fotiku ir kratoma, mėtoma kaip bulvių maišas skrieju link sostinės. Miegoti apsimoka – geriau nematyti vingiuoto kelio su neaiškiais lenkimais ir šiaip gruziniško vairavimo ypatumai.

04.00 val. ryto, termometras rodo +29°C. Mūsų laikini namai mus priims tik nuo 10 val. Eidami miegančiu miestu užmatome tuščią Puškino parką. Nusorendžiame, kad nieko negali būti geriau, kaip miegas po atviru dangumi. Iiškrypę suoliuko lentos kaip Dormeo čiužinys mano nugarai. M. sakė, kad biški lynojo, nežinau, miegojau pakankamai giliai.

Išgyvenam dieną kartu su miestu. Nuo neišbrėškusių paryčių, kuomet bomžai ir keliauninkai horizontaliai tiesiasi ant suoliukų, o palaidi šunys zuja aplink, bundanti saulė ir kartu su ja tbilisiečiai, po truputį besileidžiantis kaitros šydas, kuris įdienojus vis labiau spaudžiau link žemės. Gatvės vedžioja pro smilkalais pripildytas bažnyčias, verčiančias apsigobti skaromis, skersgatviai nuveda iki parkų su paunksmių suoliukais, prašančių prisėsti, tiltai apžvelgiantys abu Mtkvari upės skardžius, kai kūnas reikalauja vandens tos pačios gatvės atveda iki šaltinių, figų medžių… Vakarop, karstantis sienos griūvėsiais stebim vakarinės saulės švelniom jaukiom spalvom nuspalvintą Tbilisį. O nusileidus žemyn, kavinių terasos jau užsižiebę lempeles, miestas nubudęs nakties gyvenimui, karštas vėjas nudžiovina prakaitą. Ryte pro šalį einant besipakavę arbūzų pardavėjai, dabar jau grįžtant, užsidaro savo knaipes. Padėjus galvą ant dar ryškų miltelių kvapą turinčios pagalvės Tbilisio diena baigiasi.

Įsikūrimas Kazbekio kaime.

Anksti ryte pasigauname taksistą, suderame kainą ir mes jau pakleiuj. Military road kylam iš Tbilisio link Kazbeko. Nuo Tbilisyje buvusios +33°C temperatūros tolstame, oras gaivėja, o galva kiek apsunksta dėl reljefo aukštėjimo. Atvažiavę vakarop sukam planus. Nuo idėjos su katėm eiti per ledyną iki metereologinės stoties Kazbeko papėdėj, galiausiai persiorientuojam iki tiesiog kopimo iki ledyno (metereologinės stotyje šiuo metu nebėra vietos nakvynei, o be tarpinės stotelės, pasiekti viršūnės nėra įmanoma). Slankiojame aplink įrangos nuomos punktą ir nuomojamės šiltus drabužius – niekas nepagalvojo, kad su savo plonyčiais megztukais kalnuose sušalsim. Išsimatuojam įrangą, nusprendžiame, kad katės ne mums ir išeiname į savo nakvynės vietą.

Mūsų hostelio kaiminystė yra tikras pavojus vaikščioti prietemoje – karvašūdžiais nutaškytas visas kelias. Nusprendžiame – Gruzijos kvapas – kačiapuriai ir karvės šūdas.

Kopimas link Gargeti ledyno.

Rytas, suspakuojame daiktus ir išjudame iki Gargeti ledyno. Beveik keturiom kopiam šlaitu iki bažnyčios (tos Gruzijos reprezentacinės, kur deda ant kiekvieno viršelio). Kaukazo aviganis palaiko mums kompaniją. Visi sutikti, užsikorę savo kuprines su reikiama amunicija, jie ims Kazbeką arba bent nakvos metereologinėje stoty. Mes su dviem kuprinytėm ant keturių. Mūsų planas daug paprastesnis – pasiekti ledyną ir iki sutemų sugrįžti atgal.

Kai niekas nespaudžia nugaros kažkaip labai užgazuoju ir turbūt kiek pergreit užkopiu į 3 km aukštį, nes pradeda pykinti. O dar ir vanduo baigiasi. Pamačiusi krioklį iš ledyno kojos atgyja ir galiausiai per dantis košiu juosvą vandenį. Jausmas kaip išsitirpinus vitaminus ir likučius nuo dugno geriant, tik šįkart dar ir tarp dantų girgžda duodas smėlis. Jie šūkalioja, kad negerčiau. Kaip Grytutė Joniukui “negerk iš pėdelio, ožiuku pavirsi… “. Nepavirtau 🙂

Aplinkui nuostabūs kalnai. Gal kad tokie gražūs leidžia sau išsidirbinėti. Ledynas atrodo čia pat, o einam Marso nuolaužynais beveik dvi valandas. Jau laidoju viltį prieiti ledyną. Staiga batas slysta ir neplanuotai remiantis į žemę į delną sulenda smulkūs akmenukai. Gera žinia – po tais akmenimis ledas. Mes pagaliau priėjom! Kol gremždžiu sniegą ir ledą, D. sugalvojo, kad suvaikščios iki metereologinės stoties, nes čia gi netoli. Jau į mus visi kaip į bepročius dairosi, o jis berniukas su džinsais, džempu ir be jokios kuprinytės eina ledynu lenkdamas visus su katėm, kirtikliais, šalmais…. Kaip visad mūsų chebra pradžioje nusisvaigsta, o paskui dar ir tai daro.

Stoviu ant ledyno, burnoje tirpinu sniegą sulaistytą kondensuotu pienu (dėl šios palaimingos akimirkos ir tempėmės tą skardinę aukštyn). Vėsa nuo ledo ir žydrų upeliūkščių jau atšaldė rankas, pradėjo gnybti į skruostus. Spėjome perlipti kelis upelius, suvalgyti kondensuotą pieną, jau pavirtusį į šerbetą ir jau pargrįžta D. Pasakoja, kad metereologinė stotis atrodo kraipokai – žmonės stato palapines ant skaldos, su kastuvais atsikasinėja akmenys, pilna žmonių. Nebe taip liūdna, kad nesame kartu su jais – ledyną pamatėme, o Kazbeką tegu ima rimtesni žygeiviai.

Pradeda vakarėti, reikia pradėti grėžti atgal. asiekus tikslą atrodo lengvesnėm kojom grįžinėjam atgal, skubam iki tamsos. Iš už nugaros, dar nušviestas saulės, mus stebi Kazbekas. Grįžos nakvynės vieton, Kambariokas lenkas stebisi, kad grįžom, mat jis girdėjo pirminį planą, kad liekam nakvoti meteo stoty. Greičiausiai tikėjosi vienas tūsinti kambaryje ir ramiai išsimiegoti.

Užėmėm terasą degustuodami vyną, prisišutinom pilną katilą grikių, einam miegoti anksti, kylam dar anksčiau ir aišku čežinam visus įmanomus maišelius, kas tikiu, gerai groja lenko nervais. Vakare lenkas išsikrausto į kiemą su savo palapine, galbūt derėtų daryti išvadas.

Žygis Kaukazo kalnais su nakvyne prie ežero.

Pagaliau atėjo laikas V. įrodyti, kad palapinės atsigabenimas į Gruziją buvo apgalvotas ir naudingas sprendimas. Vėl susipakuojam visą savo mantą ir pasigavę džipuką važiuojam iki Jutos. Džipukas komfortabiliai talpintų du su bagažu, mūsų variantas – penkiese ir dar kuprinių pilna. Gale kojų raizgalynė, galvos siekia lubas. O vairuotojas su savo gruzinišku tonu (būtent toks, kokį parodijuoja anekdotuose) negailėdamas spaudžia 4WD keliu.

Pasiekę Jutą susiruošiame savo dienų dienų žygiui. Telfonai su žemėlapiais paruošti, maršrutas sužiūrėtas. Gruzijoje, priešingai nei buvome įpratę Slovakijoje, pėsčiųjų takai nėra sužymėti, tenka pasikliausti išmintais takiukais, numanoma kryptimi ir viltimi, kad nepakliusime į Sonsovskio barščių lauką.

Maršrutą dėliojome skaitydami šį tinklaraštį: https://www.caucasus-trekking.com/treks/chaukhi.

Kelionėse mane labiausiai stebina daiktų išsikrovimas ir atgal sukišimas. Gebėjimas vienos kuprinės turiniu apšnerkšti visą kambarį, o tada staigiai viską susidėlioti atgal ir be vargo tampytis kaip sraigei su savimi. Šįsyk kuriamės tik pietums, pasiimi pasikloti, apsirengti, maistas, puodeliai, įrankiai… Ir staiga atrodo jau pusė slėnio apmėtėm savo šmutkėm. Karštas kareiviškas davinys ir grikiai su viskuo. Trumpas pokaičio miegas prieš imant sunkiąją žygio dalį – kažkokiu būdu reikės persiversti per perėją.

Stačiau, aukščiau, prisipilam vandens ir toliau. Mano tempas nuo pėdos į priekį lėtėja iki pusė pėdos į priekį. Vyrai viską aplink aplakstę jau mojuoja nuo keteros, paskui rėkalioja, kad jau rankų lipant reikės, pataria neatsitiesti, kad daiktai atgal neatverstų nuo kalno žemyn. Pakeli galvą – o ten, statu statu, arodo, neįmanoma taip imti ir užlipti.

Chaukhi pass – 3338m. Užlipus aukštyn nėra pergalingų šūksnių ar pasididžiuojančio plojimo, kaip nusileidus Ryanair lėktuvams. Atrodo kiekvienas savyje džiaugiasi pagaliau esantis viršuje. Kalnų akmenukų dykvietė, šaltas vėjas nuo slėnio ledyno, tolumoje dar saulėje besišildantys Abudelauri ežeriukai (būsima mūsų nakvynės vieta), po biški džiūstantis prakaitas ir vakarėjančios saulės jaukumas. Viskas užliūliuoja, įsivaizduoju, kad būtent taip jaučiasi pasiekę Nirvaną, visos tos mažos smulkios blaškančios mintys, kurios kasdienybėje kartais iki skausmo lenda – dingę.

Sėdim ant krašto. Vienoj pusėj mūsų slėnis, kuriuo atėjom, kalnų plynės, išsunkęs takelis į viršų. Kitoj pusėj – dar nevaikščiotas slėnis. Bet iki jo dar reikia nusigauti žemyn. Žemėlapyje tankiai išbrėžtos izohipsės gasdina, kad 1km atstume reikės nusileisti apie 900-800m. Va dabar būtų pravertę Pitagoro teoremos, kosinusai ir sinusai… Bet ir neskaičiavus, tik priėjus prie krašto, matėsi, kad žvėriškai statu. Vaizduotėje jau užgimė vaizdiniai, kaip neišlaikius pusiausvyros, kuprinė užverčia žemyn ir ilgai ir nuobodžiai rituosi žemyn iki tų ežerų papėdėje. Bet viskas ne taip jau baisiai buvo, kreipiant kojas kaip pilnapadžiui, neskubant, einant zigzagais palei kalną, leidžiamės, aptinkam arklių mėšlo ir visai nudžiungam – jei arkliai nusileido, nulipsim ir mes.

Žemyn, žemyn, žemyn. Lengviau nei į viršų, bet jau vistiek norisi greičiau statyti palapinę. Džiaugiuosi ir aš mūsų namais nešamais ant kupros. Suteikia komforto nemąstyti ir neplanuoti, kur ateisim, ten miegosim. Net pasidaro gaila sutiktų turistų, kurie skubinasi grįžti į viešbutį ir akivaizdžiai nespės iki tamsos. Nors kartą mes pasiruošę labiau.

Įtemptos kojos taip ir negauna pailsėti, kartais nebelabai klauso ir mąstau ar įmanoma, kad per kelio sąnarį pradėtų lenktis į kitą pusę. Nusileidus į slėnį, užgrybaujam ir tada šaunam tiesiai be tako. Piktinuosi, kokiam šūdyne čia paklydom ir net didelių mėlynių, kurių čia pilna, negaliu valgyti, nes mes skubam. Pagaliau pasiekiame savo suplanuotą nakvynės vietą – vaizdas nuostabus ir tikrai buvo verta šio vargo.

Dėl palapinės vietos apsispręsta, jie eina statyti mūsų namų. Aš judu link ledyno ežero parnešti vandens. Skiriamės, kad susisuktume iki tamsos. Kad ir kaip skubu, bet labai sparčiai temsta ir jau blaškausi patamsy kol juos randu. Vanduo ledinis, butelius reikia imti įglėbį, o taip nesinori.

Prasideda vakarinės maudynės.
„-Drėgnos servetėlės?”
„– Čia man visa vienai ar per pusę?“
Maudomės vietomis. Patagumai lieka toli už kalnų.

Neįtikėtina kaip greitai kalnai sugeba pakeisti savo veidą. Dieną užspiginusi saulė vertė išsirengti ir dar gerai nudegino. Vakarop visą slėnį meiliai spalvino vakarinės saulės jaukumu. Dabar visas dangus pritaškytas žvaigždėm, imi tikėti pasakomis, kad gal tikrai dangus – tai ta kiaura paklodė, pro kurios trūkius veržiasi šviesa. Bet naktį ir klimatas žvėriškai keičiasi, net pačiai sunku įtikėti, jog ką tik su maike vaikščiojau, o dabar visą kuprinės turinį susirengus guliu. Pūkinė striukė vos užsisega ant tų vilnonių megztinukų, džempo… Džiaugiuosi, kad bent chebra nepaklausė ir pasiimė žieminius miegmaišius (bandžiau juos įtikinti, kad vasarinių tikrai užteks). Aš šąlu savo vasariniame. O ir muistantis, ir vartantis ant šono sunku, apsiverti ir jau gaudai orą kaip žuvis išmesta į krantą. Štai ir miegame 2611m virš jūros lygio, šalia Abudelauri ežero.

Abudelauri ežeras – Roshka

Rytas, giedras dangus. Saulė vėl šildo, leidžia lukštentis iš savo rūbų sluoksnių. Įpratino Gruzija prie gero oro, atrodo, kitaip ir būti negali.

Susipakuojame ir toliau žingsniuojam slėniu, jau net tempuką išvystom, nebereikia niekur kopti. Jaučiamės kaip daug patyrę žygeiviai, naktis kalnuose mus pakeitė.

Žinojom, kad žygį baigsim civilizacijoje. Po trumpos pažinties su Gruzija jau susivokiau, kada visiškai neverta
naiviai tikėtis prekybcentrio ar asfaltuotų kelių. Bet kaimelyje aptikti bent transporto tašką su įkyriais taksistais
tikėjomės. Realybė – tikslų namų skaičių gali matyti leisdamasis į slėnį, kaimo centrinį kelią kerta upė, o dėl pavežimo prireikia klaustis patiems einant per gruzinų namus.

Geriamas vanduo visada būna kaimo centrinių takų sankryžoje. Ir Roshka turėjo tą mistišką vamzduką kyšantį iš
akmens, kuriuo nesustodamas srūva šaltas vanduo. Iš kur? Nežinau. Bet jau puslitrį išgėriau ir piluosi dar. Žvirkeliu kratomės iki didesnio kaimo, nuo kurio ketinam gaudyti marshrutką. Bet tas kaimas rodos ne didesnis už Roshką, apie viešąjį transportą irgi nelabai kam teko girdėti. Jau ir nebesupratam, čia mus mausto ar ištikrųjų, bet su taksi susideram gerą kainą ir toliau važiuojam iki Žinvali.

Aš jau įsipatoginu, nusiaunu batus, užtvankos žydrus vandenis apžiūrinėju, kai staiga mus priveža iki stotelės, kažką suderina, kuprines jau tempia į marshrutkos bagažinę, aš tik basa per karštą asfaltą nustraksiu iki busiuko ir kitą akimirką jau su vietinių kompanija skriejam link sostinės. Mes iš kalnų, su maikėm ,kur jau prakaito druska susikristalizavusi, aš basa šmirinėju, kol už mus sumoku… O vietiniai pasipuošę į sostinę.

Į Tbilisi kaip į namus grįžtam. Nors važiuodami dar nežinom ar tikrai tuos namus gausim. Prisiperkam vynuogių, nusiplaunam miesto fontanuose – vandeny iš vamzduko, einam į savo pamėgtąjė parką su wi-fi… Ir laimei Anos apartamentai jau laukia, niekas jų neužėmė. Ji vėl skubiai viską tvarko, dėlioja daiktus ir pasakoja ką mums reikia pamatyti. Sukišam savo kalnus mačiusius rūbus į skalbimo mašiną, patys išsiskalbiam duše ir einam į Tbilisio senamiestį pasižmonėti.

Prieš užmiegant dar užsibookinam nakvynę rytojui. Kaip visada – įvedi miestą, datas, išrūšiuoji pagal kainą ir imi kurį nors iš pirmų. Tiek to rinkimosi.

Antroji pasakojimo dalis čia: Gruzija: Borjomi linksmybės ir benamiai Batumyje

Trečioji pasakojimo dalis čia: Gruzija: Mestios stogai ir patys gražiausi kalnai

Nuotraukos – visų kelionėje dalyvavusių asmenų.

Daugiau istorijų

en_USEnglish