Kelionė į balkanus. Belgradas – BE INTERNETO, KALBOS IR PASIRUOŠIMO

Išaušta šaltas ir apniukęs oras, tai mums ženklas, kad reikia judėti toliau. Siunčiuosi visus žemėlapius ir reikalingus app’sus – nusprendėme judėti link Serbijos, taigi išvažiuojame iš ES, nebeturėsime interneto, reiks prisiminti keliavimą be jo. Susiinstaliuoju kempingų apps’ą park4night ir nebepaleidžiu jo kelionės metu, net kai jau turėjome internetą – beveik visi atsiliepimai atitiko sąlygas, kainos nurodytos, tai tik išsirenki ir važiuoji į nakvynės vietą.

Kelias iki Belgrado neprailgsta – pakaitomis vairuojame, o už lango neaprėpiami saulėgrąžų laukai. V., kuris niekad nieko nefotografuoja, pats imasi bandyti įamžinti tuos laukus. Kelias įdomus – autostrada su kas kelis kilometrus atsirandančiais žiedais. Žaidžiame žaidimą – kiek kilometro iki sekančio žiedo. Nežinau, kas projektavo kelius, bet “žiedas, 100km/h trumpa atkarpa ir vėl žiedas” išsidėstymas po truputį ima erzinti. Judame, bet ne taip greitai, kaip norėtume. Iš esmės, kaip ir nėra kur skubėti, bet vis dar noriu pamatyti bent akies krašteliu Belgradą, o žinau, kad kuo ilgiau važiuosime, tuo mažiau Belgrado pamatysime.

Sienos kirtimas ir išvažiavimas iš Europos sąjungos

Artėjame prie sienos, apima šioks toks jaudulys – kaip viskas vyksta, juk toliau ne Europos Sąjunga. Paskutinį kartą patikrinu covid reikalavimus visoms balkanų šalims – kol kas testų nereikia, jei keliaujama tranzitu, o pačioje Juodkalnijoje nieko nereikia. Viskas tvarkoje, reikia tikėtis, kad per ateinančias tris dienas, kol ją pasieksime, niekas ir nepasikeis.

Pasiekiame sieną, mūsų žemėlapių app’sas nukreipia mus pro mažesnį muitinės punktą. Keista, bet kodėl gi ne. Matome, kad priešais esančias mašinas muitininkai tikrina – atodaro bagažinę, prašo išlipti.. Pala, pala, o tai Serbija ne Šengeno zonoje? Šiokį tokį šoką keičia nerimas jau ne dėl covid, o ar apskritai mus įleis. Pasus turime, tačiau mašina registruota ne V. vardu, nežinau, kaip tokie dalykai vyksta, bet esu girdėjus, kad tokiu atveju reikia dokumento su notaro patvirtinimu.

Ateina mūsų eilė, muitininkai nelabai kalba angliškai, šiaip ne taip susikalbame pavieniais žodžiais, atidarome bagažinę, kažką pakalba, uždeda štampukus ir laisvi. Visiškai nesudominome muitininkų, o apie covid dokumentus net neklausė, niekam neįdomu. Vos keli šimtai metrų ir pamatome kirilica parašytus kelio ženklus. Pasijuntame labai nepasiruošę šiai šaliai – kalbos nemokame, kirilicą mokame tik pusiau, nieko nežinome.

Šiokį tokį stresą pakeičia visai malonus atradimo džiaugsmas, pradedu galvoti, kad dažniau reiktų leistis į keliones, kai nieko nežinai apie šalį, o ir kalba ne pati artimiausia. Ne visus kelio ženklus suprantame, bet pažiūrime, kaip elgiasi kiti ir sekame jų pavyzdžiu.

Belgradas ir nedraguiškos kioskų darbuotojos

Buvome nusiteikę Belgrado kamščiams, bet jų nebuvo – miestas ramus ir net tuštokas. Pirmas darbas – pasiparkuoti mašiną. Nemokamai net nesvajojome, bet, pasirodo, šioje šalyje ir mokamai pasiparkuoti gana sunku. Dar turėdama internetą spėjau susižinoti, kad mieste yra trys zonos – raudona, geltona ir žalia, o jose galima stovėti atitinkamai 1h, 2h arba 3h per dieną. Viskas kaip ir aišku, lieka tik susimokėti. Ženkle nurodyta: internetu, sms arba kioske.

Internetą atmetame iš karto, bandome susimokėti sms. Aišku, nepavyksta – nežinom, ką rašyti į tą sms, o ir lietuviško telefono numerio, tikėtina, jie nepriima. Antras bandymas paklausti šalia esančių žmonių, kas yra ženkle nurodytas “kiosk” ir kaip jį rasti. Šalia dirbusi moteris bandė prisiminti visas savo anglų žinias ir šiaip ne taip mums nupasakojo, kad kioskas yra universisto skvere ir ten pardavinėjami laikraščiai.

Gerai, viskas kaip ir aišku, reikia susirasti kioską. Važiuojame link to skvero, kai pakeliuj pamatau kitą kioską su laikrašiais ir suprantu, kad tai ta vieta, kur galime bandyti susimokėti. Kaip tik buvome sustoję prie raudono šviesoforo, tad šoku iš mašinos ir skubu sužinoti informacijos. Darbuotoja gana maloniai paaiškina, kad taip, ji gali mus priparkuoti, bet reikia mokėti grynais pinigais. Serbiškais. Tų, kurių mes neturime, nes tikėjomės išgyventi su eurais. Darbuotoja parodo bankomatą ir visa laiminga sugebu grįžti į mašiną dar tebedegant raudonai. Matau šiokį tokį palengvėjimą V. veide – išbėgau be telefono, miestas nepažįstamas.

Paliekame mašiną, pasiimame pinigų iš bankomato, grįžtame pas moteriškę, prašau jos priparkuoti, o ji sako: “Aš nedirbu”. Nesuprantu, kas pasikeitė per penkias minutes. Prieina kiti žmonės, bando kažką pirkti, jiems kartoja “nedirbu”. Pagūžčiojame pečiais ir einame link mašinos – bandysime rasti kitą kioską. Turbūt čia tokia tvarka.

Apvažiuojame rajoną dar kartą ir randame dar vieną kioską. Einame, klausiame, o paradvėjo sako “I do not know”. Kartoju klausimą, rodau nuotrauką su parkavimo ženklu. Ji pradeda rėkti dar garsiau “I do not know”. Dar bandau ginčytis, bet jau V. mane nusiveda toliau – panašu, kad ji tiesiog nenori su mumis bendrauti. V. jau nusivylęs, siūlo važiuoti iš čia. Aš dar neprarandu vilties ir siūlau paskutinį kartą pabandyti nuvažiuoti į tą universiteto skverą – jei ir iš ten pasiųs mus, tai teks važiuoti lauk, nieko nepešus.

Universiteto skveras raudonoje zonoje, bet nieko pakeisti nebegalime. Bandome eiti ir vėl klausti. Šįkart pasitaiko maloni jauna mergina, kuri labai mielai priparkuoja ir paaiškina, kad čia galime stovėti tik vieną valandą. Bandome išklausti, ar galima po valandos persiparkuoti ir vėl ateiti pas ją sumokėti (visos vietos sužymėtos numeriais), bet ji purto galvą ir sako, kad negalima. Atsidustame, bet nieko pakeisti negalime – nežinome baudų sistemos, tad teks susiktis labai greitai ir senamiestį pamatyti per vieną valandą.

Senamiestis per vieną valandą

Taigi, senamiestis per vieną valandą. Nežinau, ar per tiek laiko apskritai galima ką pamatyti, bet neturime kito varianto. Spėjame pasieiti alėja (net nežinau, ar ji pagrindinė) ir pamatyti Belgrado tvirtovę. Gražu, viskas stipriai kitaip, negu buvo įpratę. Nuo Belgrado tvirtovės matosi miesto panorama, statomi namai, parkai. Vis žvilgčiojame į laikrodį, ar dar nereikia atgal.

Tolumoje matau gražų parką, cerkves, bet.. reikia suktis ir eiti atgal iki mašinos. Pakeliui sustojame prekybos centre, kadangi mūsų maistas jau eina į pabaigą, o ir visi informacijos šaltiniai rekomendavo pasirūpinti maistu iki atvykstant į Juodkalnijos kalnus. Čia iškart galiu pastebėti, kad tai nebuvo visiška tiesa – maisto pilna ir Juodkalnijoje, kainos labai panašios, tačiau Serbijoje buvo daug įdomiau apžiūrėti nematytus maisto produktus ir pirkti šiokią tokią katę maiše.

Nakvynė Serbijos vynuogyne

Nakvojame labai gražiame kempinge prie vynuogyno. Kaip visada, atvažiuojame pro galinį įėjimą, bet užtat pamatome ir ne fasadinę Serbijos pusę. Mintimis svarstau, kad jau turėdama internetą pasidomėsiu, ką šitam krašte galima pamatyti ir gal net suplanuosime atskirą kelionę čia, po Serbiją.

Kempingo savininkas labai malonus, pakartoją jau mums girdėtą istoriją, kad iki šiol nebuvo lietaus, tik šiandien prasidėjo. Panašu, kad visos kelionės metu iš paskos sau vežėmės lietų – patys dar spėdavome pasidžiaugti saule, o jau išvažiuojant prapliupdavo lietus.

Išsitraukiame serbiško vyno ir džiaugiamės ramiu vakaru. Pažinti Serbijos nespėjome, bet susidomėti ja laiko tikrai pakako.

Daugiau istorijų iš šios kelionės:

1 dalis: Kelionė per Lenkija ir Slovakija

2 dalis: Budapešto tiltai

Leave a Comment

Your email address will not be published.