Dar dėliojantis kelionės maršrutą, dėl Budapešto nekilo jokių abejonių – kažkokiu būdu jis turės būti pakeliui. Tiek apdainuotas, apkalbėtas ir iki šiol dar nei karto neaplankytas miestas laukė savo eilės. O štai Belgrado planuose nebuvo. Tiesą pasakius, nebuvo ir visos Serbijos planuose – pirminis planas buvo važiuoti pro Bosniją ir Hercogoviną, aplankant Serajavą, o paskui grįžtant – Kravice krioklius ir garsųjį Mostar tiltą.

Tačiau bebūnant Vengrijoje ir tikrinant greičiausius kelius į Juodkalniją, kilo mintis, kad Serbijos aplenkti nereiktų – minimaliai keičiasi pirminis planas, bet užtat jau poryt galėtume būti kalnuose. Mintį pasėjome ir leidome susigulėti – prieš akis laukia pusdienis Budapešte, o paskui, na, paskui jau reiks nuspręsti.

Apsistojimas kempinge

Apsistojome kempinge, beveik miesto centre. Prieš išvykdama tikrinau jų svetainę, jie rašė, kad iki centro 20 min. Planas buvo geras – nuvažiuojame, paliekame mašiną, o toliau dieną praleidžiame pėsčiomis. Kažkurioje vietoje pražiūrėjau, kad 20 minučių ne pėsčiomis, bet su autobusais. Nepaisant to, draugiška kempingo darbuotoja davė miesto žemėlapį, maršrutą, kaip kur nuvažiuoti, susakė, ką aplankyti, tad nedidelis pasikeitimas nesudarė didelio skirtumo.

Kempingas buvo tikra atagiva sielai – pradžioje išsiprausėme duše (po dviejų naktų autobusiuke ir drėgnų servetėlių jau buvome pasiilgę dušo gaivos), išsipuošėme ir sėdome pietauti.

Karštis beveik nepakeliamas, netoliese vyrukas su dviračiu statosi palapinę ir gulasi popietės miego. Aplinkui tylu, tik tolumoje nudarda koks traukinys. V. spėlioja, kad kempingo kaina tokia maža tik dėl to, kad visą naktį girdėsime traukinį. Na, bus matyti, kaip ten bus ir ar pavyks išsimiegoti

Budapeštas ir jo nuostabi architektūra

Budapeštas – nuostabus miestas. Nežinau kodėl, bet mano mintyse jis buvo išaukštinatas, apipintas įdomiomis istorijomis. Panašiai jausdavausi pagalvojusi apie Vieną – laimei, ten jau teko pabūti, pažinti miestą begyvenant ten kelis mėnesius. Budapeštas niekad nebūdavo pakeliuj, specialiai irgi kažkodėl kelionionės neplanuodavom. Kur jau ten planuosi, kai laukia tokie kraštai kaip pietų Italija ir kalningoji Madeira.

Visą laiką svajojau pamatyti parlamentą gyvai ir netgi šiek tiek bijojau, kad pamačiusi gyvai, labai stipriai nusivilsiu. Tačiau viskas įvyko priešingai – pakilę iš metro, pirmą dalyką kurį ir pamatėmem buvo parlamentas. Suplanavę to nebuvome, parmalentas mus užpuolė visiškai nepasiruošusius, nenusiteikusius ir net nepasidomęjus, ar jį galima aplankyti. Beveik išsižiojusi jau ėjau link jo ir su kiekvienu žingsniu jis buvo vis nuostabesnis ir gražesnis. Priverčiau V. išfotografuoti jį iš visų pusių, lioviausi tik todėl, kad miestas dar prieš akis, o fotoaparato baterija, visgi, ne amžina.

Prie parlamento stovi apsauginiai ir arti neprieisi, tačiau aplinkui – prašom, vaikščiok kiek nori. Buvau skaičiusi, kad geriausias vaizdas į parlamentą yra iš kitos upės pusės, tad nusprendžiame, kad tai bus mūsų viena iš stotelių, o pakeliuje dar aplankysim vieną kitą dėmesio vertą objektą.

Žemėlapį su pažymėtais objektais netyčia palikome kempinge, tad nebelieka sąrašo, ką privalome aplankyti, einame, kur akys veda, ir kur akys užkliūna. Gal ir gerai – patys rasime tą Budapešto pusę, kuri mums patiems labiausiai artima. Apskritai, pradedu galvoti, kad visi tie sąrašai, ką privalome pamatyti, yra labai neteisingi – manau, kad nieko nereikia aplankyti, jeigu nenori. Daug svarbiau tai, kaip tu pajauti miestą, pažįsti jį ir prisijaukini.

Žvejų bastijonas

Sekantį objektą nusprendžiame pasiekti su tramvajumi – karšta, nėra ko čia varginti kojų. Artimiausias tiltas tvarkomas, kitas tiltas – be proto toli, o ir dienos bilietą turime, reikia jį pilnai išnaudoti. Vaizdas pro tramvajaus langą atrodo net kažkiek idiliškai.

Žvejų bastiono (Fišermano bastiono) bokštai šviečia iš toli. Išlipame iš tramvajaus, ir kopiame į kalną. Nusiperkame ledų, bet toks jausmas, kad mus apgavo pardavėja, bet nelabai norime aiškintis – viskas tik centų skirtumas, kalbos nemokame, neverta gadintis nuotaikos. Pagaliau užlipus į pilį, pamatome daug turistų – štai kur jie slėpėsi, iki šiol sutikdavome tik pavienius ir miestas atrodė tuštokas.

Įvairios grupės su gidu, besifotografuojantys žmonės prie visų įmanomų kampų ir tolumoje grojantis saksofonistas – jausmas, kaip tikrai svarbiame miestui lankomame objekte. Susirandame kampą ir ieškome aprašų, kurgi mes čia patekome ir kas gi čia anksčiau buvo.

Pagal savo architektūrinį stilių Budos pilyje esantis Žvejų bastionas gali atrodyti labai senas pastatas, tačiau tiesa yra tai, kad jis buvo pastatytas amžių sandūroje (baigtas 1902 m.), ir yra skirtas Vengrijos valstybės 1000-mečiui paminėti. Iš bastiono bokštų atsiveria geriausi panoraminiai vaizdai Budapešte. Septyniuose bokštuose yra 7 Vengrijos vadai, kurie savo gentis atvedė į dabartinę Vengriją.

Į žvejų bastiono vedą dramatiški laiptai, kurių šonuose yra istorinės skulptūros. Devintajame dešimtmetyje bastiono sienos tapo pilkos dėl buitinių dūmų ir miesto oro taršos. Be to, daugelis statulų buvo apleistos (neteko galūnių, subyrėjo veidas ir pan.). Tačiau dabar vėl viskas restauruota ir atstatyta.

Citadelė ir vakarėjantis miestas

Laikas labai greitai eina, tenka rinktis tik labiausiai patraukusius akį objektus ir pabandyti bent trumpam pajusti miestą. Aplankę Parlamentą, Danube Promenadą, Fisherman’s Bastioną, pasukame Citadelės link, kur planuojame sutikti saulės laidą. Kelias iki Citadelės gana klaidus, tenka traukti žemėlapius ir jais sekti. Matome ir daugiau tokių, kaip mes – nusiteikusių sutikti saulėlydį aukštai, virš miesto ir šiek tiek pasiklydusių.

Pačiame viršuje laukia stiprus nusivylimas – citadelė uždaryta renovacijai. Aplink visą apžvalgos aikštelę aptverta aukšta statybinė tvora, praėjimo nėra. V. jau siūlo traukti namo ir eiti vakarienės, aš vis dar nepraradus vilties siūlau apeiti Citadelę ir pabandyti iš kitos pusės. Žmonių gana daug, kažkur turėtų būti galimybė pamatyti visus Budapešto tiltus.

Apėjus iš kitos pusės randame, kad vietiniai užsilipa ant sienos atbrailos ir su gėrimais rankose planuoja sutikti saulėlydį. Sekame jų pavyzdžiu ir lipame ant tvoros. Pagaliau jis, visas miestas ir jo tiltai! Akimirkai nurimstame ir žiūrime į tolį. Pavardiname vietas, kurių nespėjome aplankyti, kurias – spėjome ir kas liks jau kitiems kartams.

Temsta, dar pastoviniuojame, bet V. jau svajoja apie kepsnį vakarienei, tai sukamės ir lipame žemyn. Tramvajų pasiekiame jau sutemus.

Grįžus planavome prasukti pro parduotuvę, bet suprantame, kad pavėlavome – nei viena parduotuvė nebedirba ir teks tenkintis netoliese parduodamu greitu maistu. Alkiui apraminti to kaip ir užtenka, nebegraužiame savęs, kad gal visgi reikėjo pavalgyti centre.

Ruošiamės ramiai nakvynei – pagaliau nebereiks krūpčioti nuo kiekvieno keistesnio garso ir žiūrėti, ar aplinkui niekas neslankioja. Naktį pradeda labai stipriai lyti. Pagalvoju apie vargšą dviratininką, miegantį palapinėje ir pasidžiaugiu, kad mums nereikia sukti galvos dėl jos džiovinimo kitą dieną. Traukinių naktį negirdime, V. nuogastavimai dėl triukšmo nepasitvirtina.

Pasiruošimas gyvenimui be interneto

Išaušta šaltas ir apniukęs oras, tai mums ženklas, kad reikia judėti toliau. Siunčiuosi visus žemėlapius ir reikalingus app’sus – nusprendėme judėti link Serbijos, taigi išvažiuojame iš ES, nebeturėsime interneto, reiks prisiminti keliavimą be jo. Susiinstaliuoju kempingų apps’ą park4night ir nebepaleidžiu jo kelionės metu, net kai jau turėjome internetą – beveik visi atsiliepimai atitiko sąlygas, kainos nurodytos, tai tik išsirenki ir važiuoji į nakvynės vietą.

Kelias iki Belgrado neprailgsta – pakaitomis vairuojame, o už lango neaprėpiami saulėgrąžų laukai. V., kuris niekad nieko nefotografuoja, pats imasi bandyti įamžinti tuos laukus. Kelias įdomus – autostrada su kas kelis kilometrus atsirandančiais žiedais. Žaidžiame žaidimą – kiek kilometro iki sekančio žiedo. Nežinau, kas projektavo kelius, bet “žiedas, 100km/h trumpa atkarpa ir vėl žiedas” išsidėstymas po truputį ima erzinti. Judame, bet ne taip greitai, kaip norėtume. Iš esmės, kaip ir nėra kur skubėti, bet vis dar noriu pamatyti bent akies krašteliu Belgradą, o žinau, kad kuo ilgiau važiuosime, tuo mažiau Belgrado pamatysime.

Sienos kirtimas ir išvažiavimas iš Europos sąjungos

Artėjame prie sienos, apima šioks toks jaudulys – kaip viskas vyksta, juk toliau ne Europos Sąjunga. Paskutinį kartą patikrinu covid reikalavimus visoms balkanų šalims – kol kas testų nereikia, jei keliaujama tranzitu, o pačioje Juodkalnijoje nieko nereikia. Viskas tvarkoje, reikia tikėtis, kad per ateinančias tris dienas, kol ją pasieksime, niekas ir nepasikeis.

Pasiekiame sieną, mūsų žemėlapių app’sas nukreipia mus pro mažesnį muitinės punktą. Keista, bet kodėl gi ne. Matome, kad priešais esančias mašinas muitininkai tikrina – atodaro bagažinę, prašo išlipti.. Pala, pala, o tai Serbija ne Šengeno zonoje? Šiokį tokį šoką keičia nerimas jau ne dėl covid, o ar apskritai mus įleis. Pasus turime, tačiau mašina registruota ne V. vardu, nežinau, kaip tokie dalykai vyksta, bet esu girdėjus, kad tokiu atveju reikia dokumento su notaro patvirtinimu.

Ateina mūsų eilė, muitininkai nelabai kalba angliškai, šiaip ne taip susikalbame pavieniais žodžiais, atidarome bagažinę, kažką pakalba, uždeda štampukus ir laisvi. Visiškai nesudominome muitininkų, o apie covid dokumentus net neklausė, niekam neįdomu. Vos keli šimtai metrų ir pamatome kirilica parašytus kelio ženklus. Pasijuntame labai nepasiruošę šiai šaliai – kalbos nemokame, kirilicą mokame tik pusiau, nieko nežinome.

Šiokį tokį stresą pakeičia visai malonus atradimo džiaugsmas, pradedu galvoti, kad dažniau reiktų leistis į keliones, kai nieko nežinai apie šalį, o ir kalba ne pati artimiausia. Ne visus kelio ženklus suprantame, bet pažiūrime, kaip elgiasi kiti ir sekame jų pavyzdžiu.

Belgradas ir nedraguiškos kioskų darbuotojos

Buvome nusiteikę Belgrado kamščiams, bet jų nebuvo – miestas ramus ir net tuštokas. Pirmas darbas – pasiparkuoti mašiną. Nemokamai net nesvajojome, bet, pasirodo, šioje šalyje ir mokamai pasiparkuoti gana sunku. Dar turėdama internetą spėjau susižinoti, kad mieste yra trys zonos – raudona, geltona ir žalia, o jose galima stovėti atitinkamai 1h, 2h arba 3h per dieną. Viskas kaip ir aišku, lieka tik susimokėti. Ženkle nurodyta: internetu, sms arba kioske.

Internetą atmetame iš karto, bandome susimokėti sms. Aišku, nepavyksta – nežinom, ką rašyti į tą sms, o ir lietuviško telefono numerio, tikėtina, jie nepriima. Antras bandymas paklausti šalia esančių žmonių, kas yra ženkle nurodytas “kiosk” ir kaip jį rasti. Šalia dirbusi moteris bandė prisiminti visas savo anglų žinias ir šiaip ne taip mums nupasakojo, kad kioskas yra universisto skvere ir ten pardavinėjami laikraščiai.

Gerai, viskas kaip ir aišku, reikia susirasti kioską. Važiuojame link to skvero, kai pakeliuj pamatau kitą kioską su laikrašiais ir suprantu, kad tai ta vieta, kur galime bandyti susimokėti. Kaip tik buvome sustoję prie raudono šviesoforo, tad šoku iš mašinos ir skubu sužinoti informacijos. Darbuotoja gana maloniai paaiškina, kad taip, ji gali mus priparkuoti, bet reikia mokėti grynais pinigais. Serbiškais. Tų, kurių mes neturime, nes tikėjomės išgyventi su eurais. Darbuotoja parodo bankomatą ir visa laiminga sugebu grįžti į mašiną dar tebedegant raudonai. Matau šiokį tokį palengvėjimą V. veide – išbėgau be telefono, miestas nepažįstamas.

Paliekame mašiną, pasiimame pinigų iš bankomato, grįžtame pas moteriškę, prašau jos priparkuoti, o ji sako: “Aš nedirbu”. Nesuprantu, kas pasikeitė per penkias minutes. Prieina kiti žmonės, bando kažką pirkti, jiems kartoja “nedirbu”. Pagūžčiojame pečiais ir einame link mašinos – bandysime rasti kitą kioską. Turbūt čia tokia tvarka.

Apvažiuojame rajoną dar kartą ir randame dar vieną kioską. Einame, klausiame, o paradvėjo sako “I do not know”. Kartoju klausimą, rodau nuotrauką su parkavimo ženklu. Ji pradeda rėkti dar garsiau “I do not know”. Dar bandau ginčytis, bet jau V. mane nusiveda toliau – panašu, kad ji tiesiog nenori su mumis bendrauti. V. jau nusivylęs, siūlo važiuoti iš čia. Aš dar neprarandu vilties ir siūlau paskutinį kartą pabandyti nuvažiuoti į tą universiteto skverą – jei ir iš ten pasiųs mus, tai teks važiuoti lauk, nieko nepešus.

Universiteto skveras raudonoje zonoje, bet nieko pakeisti nebegalime. Bandome eiti ir vėl klausti. Šįkart pasitaiko maloni jauna mergina, kuri labai mielai priparkuoja ir paaiškina, kad čia galime stovėti tik vieną valandą. Bandome išklausti, ar galima po valandos persiparkuoti ir vėl ateiti pas ją sumokėti (visos vietos sužymėtos numeriais), bet ji purto galvą ir sako, kad negalima. Atsidustame, bet nieko pakeisti negalime – nežinome baudų sistemos, tad teks susiktis labai greitai ir senamiestį pamatyti per vieną valandą.

Senamiestis per vieną valandą

Taigi, senamiestis per vieną valandą. Nežinau, ar per tiek laiko apskritai galima ką pamatyti, bet neturime kito varianto. Spėjame pasieiti alėja (net nežinau, ar ji pagrindinė) ir pamatyti Belgrado tvirtovę. Gražu, viskas stipriai kitaip, negu buvo įpratę. Nuo Belgrado tvirtovės matosi miesto panorama, statomi namai, parkai. Vis žvilgčiojame į laikrodį, ar dar nereikia atgal.

Tolumoje matau gražų parką, cerkves, bet.. reikia suktis ir eiti atgal iki mašinos. Pakeliui sustojame prekybos centre, kadangi mūsų maistas jau eina į pabaigą, o ir visi informacijos šaltiniai rekomendavo pasirūpinti maistu iki atvykstant į Juodkalnijos kalnus. Čia iškart galiu pastebėti, kad tai nebuvo visiška tiesa – maisto pilna ir Juodkalnijoje, kainos labai panašios, tačiau Serbijoje buvo daug įdomiau apžiūrėti nematytus maisto produktus ir pirkti šiokią tokią katę maiše.

Nakvynė Serbijos vynuogyne

Nakvojame labai gražiame kempinge prie vynuogyno. Kaip visada, atvažiuojame pro galinį įėjimą, bet užtat pamatome ir ne fasadinę Serbijos pusę. Mintimis svarstau, kad jau turėdama internetą pasidomėsiu, ką šitam krašte galima pamatyti ir gal net suplanuosime atskirą kelionę čia, po Serbiją.

Kempingo savininkas labai malonus, pakartoją jau mums girdėtą istoriją, kad iki šiol nebuvo lietaus, tik šiandien prasidėjo. Panašu, kad visos kelionės metu iš paskos sau vežėmės lietų – patys dar spėdavome pasidžiaugti saule, o jau išvažiuojant prapliupdavo lietus.

Išsitraukiame serbiško vyno ir džiaugiamės ramiu vakaru. Pažinti Serbijos nespėjome, bet susidomėti ja laiko tikrai pakako.

Daugiau istorijų iš šios kelionės:

1 dalis: Kelionė per Lenkija ir Slovakija

Daugiau istorijų

en_USEnglish