Budapestas

Kelionė į balkanus. BudapeštO TILTAI

Kelionės data: 2021 rugpjūčio 7-22 d.

Dar dėliojantis kelionės maršrutą, dėl Budapešto nekilo jokių abejonių – kažkokiu būdu jis turės būti pakeliui. Tiek apdainuotas, apkalbėtas ir iki šiol dar nei karto neaplankytas miestas laukė savo eilės. O štai Belgrado planuose nebuvo. Tiesą pasakius, nebuvo ir visos Serbijos planuose – pirminis planas buvo važiuoti pro Bosniją ir Hercogoviną, aplankant Serajavą, o paskui grįžtant – Kravice krioklius ir garsųjį Mostar tiltą.

Tačiau bebūnant Vengrijoje ir tikrinant greičiausius kelius į Juodkalniją, kilo mintis, kad Serbijos aplenkti nereiktų – minimaliai keičiasi pirminis planas, bet užtat jau poryt galėtume būti kalnuose. Mintį pasėjome ir leidome susigulėti – prieš akis laukia pusdienis Budapešte, o paskui, na, paskui jau reiks nuspręsti.

Apsistojimas kempinge

Apsistojome kempinge, beveik miesto centre. Prieš išvykdama tikrinau jų svetainę, jie rašė, kad iki centro 20 min. Planas buvo geras – nuvažiuojame, paliekame mašiną, o toliau dieną praleidžiame pėsčiomis. Kažkurioje vietoje pražiūrėjau, kad 20 minučių ne pėsčiomis, bet su autobusais. Nepaisant to, draugiška kempingo darbuotoja davė miesto žemėlapį, maršrutą, kaip kur nuvažiuoti, susakė, ką aplankyti, tad nedidelis pasikeitimas nesudarė didelio skirtumo.

Kempingas buvo tikra atagiva sielai – pradžioje išsiprausėme duše (po dviejų naktų autobusiuke ir drėgnų servetėlių jau buvome pasiilgę dušo gaivos), išsipuošėme ir sėdome pietauti.

Karštis beveik nepakeliamas, netoliese vyrukas su dviračiu statosi palapinę ir gulasi popietės miego. Aplinkui tylu, tik tolumoje nudarda koks traukinys. V. spėlioja, kad kempingo kaina tokia maža tik dėl to, kad visą naktį girdėsime traukinį. Na, bus matyti, kaip ten bus ir ar pavyks išsimiegoti

Budapeštas ir jo nuostabi architektūra

Budapeštas – nuostabus miestas. Nežinau kodėl, bet mano mintyse jis buvo išaukštinatas, apipintas įdomiomis istorijomis. Panašiai jausdavausi pagalvojusi apie Vieną – laimei, ten jau teko pabūti, pažinti miestą begyvenant ten kelis mėnesius. Budapeštas niekad nebūdavo pakeliuj, specialiai irgi kažkodėl kelionionės neplanuodavom. Kur jau ten planuosi, kai laukia tokie kraštai kaip pietų Italija ir kalningoji Madeira.

Visą laiką svajojau pamatyti parlamentą gyvai ir netgi šiek tiek bijojau, kad pamačiusi gyvai, labai stipriai nusivilsiu. Tačiau viskas įvyko priešingai – pakilę iš metro, pirmą dalyką kurį ir pamatėmem buvo parlamentas. Suplanavę to nebuvome, parmalentas mus užpuolė visiškai nepasiruošusius, nenusiteikusius ir net nepasidomęjus, ar jį galima aplankyti. Beveik išsižiojusi jau ėjau link jo ir su kiekvienu žingsniu jis buvo vis nuostabesnis ir gražesnis. Priverčiau V. išfotografuoti jį iš visų pusių, lioviausi tik todėl, kad miestas dar prieš akis, o fotoaparato baterija, visgi, ne amžina.

Prie parlamento stovi apsauginiai ir arti neprieisi, tačiau aplinkui – prašom, vaikščiok kiek nori. Buvau skaičiusi, kad geriausias vaizdas į parlamentą yra iš kitos upės pusės, tad nusprendžiame, kad tai bus mūsų viena iš stotelių, o pakeliuje dar aplankysim vieną kitą dėmesio vertą objektą.

Žemėlapį su pažymėtais objektais netyčia palikome kempinge, tad nebelieka sąrašo, ką privalome aplankyti, einame, kur akys veda, ir kur akys užkliūna. Gal ir gerai – patys rasime tą Budapešto pusę, kuri mums patiems labiausiai artima. Apskritai, pradedu galvoti, kad visi tie sąrašai, ką privalome pamatyti, yra labai neteisingi – manau, kad nieko nereikia aplankyti, jeigu nenori. Daug svarbiau tai, kaip tu pajauti miestą, pažįsti jį ir prisijaukini.

Žvejų bastijonas

Sekantį objektą nusprendžiame pasiekti su tramvajumi – karšta, nėra ko čia varginti kojų. Artimiausias tiltas tvarkomas, kitas tiltas – be proto toli, o ir dienos bilietą turime, reikia jį pilnai išnaudoti. Vaizdas pro tramvajaus langą atrodo net kažkiek idiliškai.

Žvejų bastiono (Fišermano bastiono) bokštai šviečia iš toli. Išlipame iš tramvajaus, ir kopiame į kalną. Nusiperkame ledų, bet toks jausmas, kad mus apgavo pardavėja, bet nelabai norime aiškintis – viskas tik centų skirtumas, kalbos nemokame, neverta gadintis nuotaikos. Pagaliau užlipus į pilį, pamatome daug turistų – štai kur jie slėpėsi, iki šiol sutikdavome tik pavienius ir miestas atrodė tuštokas.

Įvairios grupės su gidu, besifotografuojantys žmonės prie visų įmanomų kampų ir tolumoje grojantis saksofonistas – jausmas, kaip tikrai svarbiame miestui lankomame objekte. Susirandame kampą ir ieškome aprašų, kurgi mes čia patekome ir kas gi čia anksčiau buvo.

Pagal savo architektūrinį stilių Budos pilyje esantis Žvejų bastionas gali atrodyti labai senas pastatas, tačiau tiesa yra tai, kad jis buvo pastatytas amžių sandūroje (baigtas 1902 m.), ir yra skirtas Vengrijos valstybės 1000-mečiui paminėti. Iš bastiono bokštų atsiveria geriausi panoraminiai vaizdai Budapešte. Septyniuose bokštuose yra 7 Vengrijos vadai, kurie savo gentis atvedė į dabartinę Vengriją.

Į žvejų bastiono vedą dramatiški laiptai, kurių šonuose yra istorinės skulptūros. Devintajame dešimtmetyje bastiono sienos tapo pilkos dėl buitinių dūmų ir miesto oro taršos. Be to, daugelis statulų buvo apleistos (neteko galūnių, subyrėjo veidas ir pan.). Tačiau dabar vėl viskas restauruota ir atstatyta.

Citadelė ir vakarėjantis miestas

Laikas labai greitai eina, tenka rinktis tik labiausiai patraukusius akį objektus ir pabandyti bent trumpam pajusti miestą. Aplankę Parlamentą, Danube Promenadą, Fisherman’s Bastioną, pasukame Citadelės link, kur planuojame sutikti saulės laidą. Kelias iki Citadelės gana klaidus, tenka traukti žemėlapius ir jais sekti. Matome ir daugiau tokių, kaip mes – nusiteikusių sutikti saulėlydį aukštai, virš miesto ir šiek tiek pasiklydusių.

Pačiame viršuje laukia stiprus nusivylimas – citadelė uždaryta renovacijai. Aplink visą apžvalgos aikštelę aptverta aukšta statybinė tvora, praėjimo nėra. V. jau siūlo traukti namo ir eiti vakarienės, aš vis dar nepraradus vilties siūlau apeiti Citadelę ir pabandyti iš kitos pusės. Žmonių gana daug, kažkur turėtų būti galimybė pamatyti visus Budapešto tiltus.

Apėjus iš kitos pusės randame, kad vietiniai užsilipa ant sienos atbrailos ir su gėrimais rankose planuoja sutikti saulėlydį. Sekame jų pavyzdžiu ir lipame ant tvoros. Pagaliau jis, visas miestas ir jo tiltai! Akimirkai nurimstame ir žiūrime į tolį. Pavardiname vietas, kurių nespėjome aplankyti, kurias – spėjome ir kas liks jau kitiems kartams.

Temsta, dar pastoviniuojame, bet V. jau svajoja apie kepsnį vakarienei, tai sukamės ir lipame žemyn. Tramvajų pasiekiame jau sutemus.

Grįžus planavome prasukti pro parduotuvę, bet suprantame, kad pavėlavome – nei viena parduotuvė nebedirba ir teks tenkintis netoliese parduodamu greitu maistu. Alkiui apraminti to kaip ir užtenka, nebegraužiame savęs, kad gal visgi reikėjo pavalgyti centre.

Ruošiamės ramiai nakvynei – pagaliau nebereiks krūpčioti nuo kiekvieno keistesnio garso ir žiūrėti, ar aplinkui niekas neslankioja. Naktį pradeda labai stipriai lyti. Pagalvoju apie vargšą dviratininką, miegantį palapinėje ir pasidžiaugiu, kad mums nereikia sukti galvos dėl jos džiovinimo kitą dieną. Traukinių naktį negirdime, V. nuogastavimai dėl triukšmo nepasitvirtina.

Daugiau istorijų iš šios kelionės:

1 dalis: Kelionė per Lenkija ir Slovakija

3 dalis: Belgradas be interneto, kalbos ir pasiruošimo

Leave a Comment

Your email address will not be published.