Rytas, karšta. Už lango girdžiu giedant gaidžius ir pjaunamų malkų garsą. Ir kas galėjo patikėti, kad čia, Bankoke, milijoniniame ir labiausiai turistų lankomame mieste rasime ramybę. Pro langą tolumoje matome dangoraižius, apačioje – šventyklas. Karts nuo karto praburzgia motoroleris. Ir tik toli toli matome viadukus ir didžiules gatves, kuriomis važinėja metro ir vadinamieji dangaus traukiniai.

Iki pat kelionės pradžios girdėjau daug nuomonių, kad dažniausiai žmonės nemėgsta Bankoko (ką jau nemėgsta, dar ir nekenčia), kad daugumai čia tik persėdimo stotelė prieš keliaujant į salas arba Tailando šiaurę. Dar bedėliojant kelionės planus girdėjau pasiūlymų, kad čia praleistume tik kelias savaites (tik jau ne mėnesį) ir kuo greičiau važiuotume į salas, nes tik ten visas grožis, dėl kurio žmonės atvyksta.

Gal kažkurią trumpą akimirką ir buvau sudvejojus, kadl reikia viską keisti ir skristi į salas, bet galiausiai likome prie pirminio plano ir būsime čia mėnesį suvirš. Dar prie viso šito prisidėjo V. brolio planai čia atskristi iš Japonijos ir pasidaryti šeimos susiktimą, tai ką čia jau besiderinsi  – būsime Bankoke ilgai ir laimingai.

O grįžtant prie pagrindinio, daug kam kilusio klausimo – “kodėl Bankokas”, atsakymas gana paprastas – dėl interneto ir dėl mažos nakvynės kainos. Aišku, taip pat dėl šventyklų, nepaprastai gardaus gatvės maisto, dangoraižių ir viso to chaoso, kurio kitur nepatirsi. 

Viešasis transportas

Po pirmų chaoso dienų apsipratome ir jau pradėjome orientuotis mieste. Praleidau gerą savaitę su žemėlapiais, kol supratau, kur ir su kuo važiuoti. Transportas čia labai gerai išvystytas, nors, pripažinsiu, nėra toks jau ir pigus, kaip kad visi pasakoja – gaunasi apie 1 eur už vieną važiavimą su metro ar traukiniu, jokių nuolaidų mėnesio kortelei ir panašiems dalykams. Galima važiuoti su metro, dangaus traukiniu, autobusu, taksi, tuku-tuk ir plaukti laivu, kuris, mano manymu, viena pigiausių ir įdomiausių patirčių.

Mes dažniausiai renkamės metro ir traukinį, jų stotelės prie pat mūsų namų ir lengvai galime patekti į bet kurią vietą. Bandėme pasigauti autobusą, bet kol kas gana nesėkmingai (nemokėjome jo sustabdyti), bandysime dar kartą. Kviečiausi taksi, ne piko metu kaina labai panaši į metro (kainą dviems). Tuk-tuko dar nebandėme, kol kas poreikio nebuvo, kažin, ar labai ir bus (V. labai nusistatęs prieš šią transporto priemonę).

Dar išbandėme laivą, sistema pradžioje gana paini, bet ją perpratus, atrodo, gana patogu. Kiekvienas laivas turi savo spalvos vėliavėlę, kuri nurodo jo maršrutą. Iš viso yra keturios linijos, jos sustoja skirtingose stotelėse, turi skirtingas kainas. 

Vanduo labai purvinas, buvau skaičiusi, kad geriau pasisaugoti, kad jis neužtikštų ant veido ar tuo labiau, į burną, nes gali susirgti nežinia kuo. Mačiau, kad vietiniai pasitaiso langų plėvelę, jei ji nukrenta žemyn, kuri juos saugo nuo vandens purslų, tai, matyt, yra kažkiek tiesos tose istorijose.

Miesto lankymo derinimas su darbu

Esame Bankoke ne tik tik paatostogauti, bet ir išbandyti darbą iš svetur, vadinamąjį digital nomad gyvenimą. Žinau, kad daugumos visų internetinių pasakojimų yra gana stipriai pagražinti ir viskas ne taip gražu, kaip nuotraukose, tad norėjosi išbandyti savo kailiu.

Mūsų atveju viskas šiek tiek paprasčiau – mano darbovietė turi ofisą Bankoke, todėl bent pirmai savaitei buvome tikri, kad turėsime ne tik stalus, kėdes, bet ir internetą. 

Dėl interneto, tiesą pasakius, labiausiai ir sukome galvą. O kas bus, jei internetas bus lėtas. O kas bus, jei jis trukinės. O kas.. Ech, kiek daug tų “o jeigu” mes turėjome… Na, rezultate, galiu pasakyti tik tiek, kad viskas veikia stabiliai ir gerai. Ne veltui daugiausia skaitmeninių keliautojų ir gyvena Tailande. 

Kitas galvos skausmas buvo laiko juostų skirtumai. Su savo darbovietėmis sutarėme, kad kiek įmanoma dirbsime Lietuvos laiku, o tai reiškė, kad pradėsime darbą kažkur nuo 13 val Tailando laiku.

Po pirmos savaitės gliu pasakyti, kad toks darbo laikas netrukdo – bandome lankomiems objektams išnaudoti rytus (tikrai ne visus, pailsėti irgi reikia) ir savaitgalius. Mano susidarytas lankomų objektų sąrašas yra tokio ilgumo, kad net metus galėtume čia gyventi, bet bandome nepersistengti ir spėti ne tik viską pamatyti, bet ir pailsėti.

Kasdien geriame po keletą vietinių mūsų taip vadinamų “gėrimukų” – burbulinės arbatos arba kitokios nesąmonės su ledukais. Skanu, galima ir priprasti. Išbandome vis kitą gatvės maistą ir po truputį tyrinėjame naujus rajonus.

Aplankėme The Golden Palace – vieną gražiausių šventyklų Bankoke, o gal ir visame Tailande, Wat Ratchabophit – šventyklą, dedamą ant visų lankstynukų, garsųjį Chatachuk turgų, kinų kvartalą ir daug kitų dėmesio vertų dalykų, apie kuriuos pasidalinsiu vėliau.

Bendra nuomonė ir pirmas įsūdis – gražu ir tikrai verta paklausyti keliautojų patarimų, kad geriau mažiau šventyklų, bet reiktų joms skirti daugiau kokybiško laiko. Aplankę kelias šventyklas pastebėjome, kad jos pradeda kartotis, norint jas geriau suprasti, o ne tik prabėgti, reikia ne vieną straipsnį perskaityti. Apie budizmą beveik nieko nežinau, tad po kelių apsilankymų pradėjau ieškoti papildomos literatūros, kad suvokčiau, kaip kas ir kodėl.

Turistinės vietos ir sukčiai

Po Egipto kelionės atrodė, kad jau visur, kur bevažiuosime į tolimus kraštus, mus pasitiks sukčiai su bandymais iš mūsų pasipelnyti. Atvykus į Tailandą, mūsų niekas nepersekiojo, niekas nieko neklausinėjo, tad jautėmės gana sutrikę – argi tikrai mes niekam neįdomūs? Kur visi prekių ir turų siūlytojai su tik šiandien žemomis kainomis? Aišku, vis primindavome sau, kad nei ofisas, nei gyvenamoji vieta nėra turistų rajonuose, tai tereikia nueiti į tinkamas vietas ir ten jau mus puls.

Ir čia, mūsų nelaimei, buvome teisūs. Išsiruošę paklajoti po garsiąsias turistines vietas sutikome vietinių su žemėlapiais ir turų pasiūlymais. Su tuk-tukais ir taksi, kurie pro langus rėkia, kad mielai mus pavežtų. Na, ir su garsiaisiais sukčiais, kurių talentais net neabejoju – ką moka, tą moka.

Pradžia labai paprasta – eina pro šalį, užkalbina. Klausia iš kur. Kiek laiko čia, kiek dar būsime. Truputį papasakoja apie save, palygina savo odos rudumą su mano švytinčia balta oda. Toliau seka klausimas, kur einate. Pasakome vietos pavadinimą. Tada sako, kad oj, ten dar anksti eiti, siūlau jums aplankyti stovintį budą, labai įspūdingas, labai aukštas, tikrai vertas dėmesio. Sakau, kad gerai, nueisime. Sako, kad oj, kaip toli, reikia važiuoti.

Traukia iš tašės popieriuką ir tušinuką. Jau matau, kaip sudarinėja mums dienos maršrutą. Na, kaip iš pro šalį ėjusio vyruko, tai gana rūpestinga. Darosi įdomu, ką dar pasiūlys. Jau atsiranda keturi objektai, dar kelios šventyklos, kurios tik šiandien nemokamos (nes pilantis ir rodo į mėnulį), o visu kitu laiku – net 500 bhat už apsilankymą. Sąrašo pabaigoje – mūsų norima vieta ir, geriausia žinia, (!) mus visur nuveš tuk-tukas tik už 30 bhat. Ką? Tuk tukas? Iš kur? Kaip jis čia įkrito į mūsų popietės planelį? Na, ir ne tik į planelį, ir į realų gyvenimą – šalia stovi tikrų tikriausias tuk-tukas, pasiruošęs labai pigiai mus pavežioti po naujai sudarytą planelį. Ties šituo nusprendžiame ir baigti, gana greitai vaikinas mus apsuko aplink pirštą.

Einame toliau ir už geros valandėlės patenkame į kito apsukruolio nagus. Pradžia šiek tiek kitokia – mūsų akys užkliuvo už sriubos reklamos. Jis eidamas pro šalį sako – labai gera, imkit. Nusišypsom ir tiek tereikėjo – jau eina šalia mūsų kaip tikras naujausias draugas ir pasakoja apie tai, kaip jis dirba kinų kvartale, kaip dabar eina į darbą ir t.t. Toliau seka standartiniai klausimai ir rekomendacijos, ką aplankyti. Vėl kalba apie tą stovintį Budą, kad tik šiandien nemokamai. Pradėjo vardyti salas pietuose, kurias reiktų aplankyti ir kaip ten gražu.

Vienu metu jau norėjo traukti tušinuką, bet mums jau buvo gana šiai dienai šių nuostabių kelionių agentūros darbuotojų su tik šiandien gerais pasiūlymais, ir padėkoję nusukome į kitą pusę. Kokias išvadas padarėme ir ko pasimokėme: 

  • visiškai nesvarbu, nešu fotiką rankose ar ne, vis tiek atrodau kaip turistas, tad nėra čia ko maskuotis.
  • kažkur aplinkui yra stovintis Buda, į kurį man nesiūlė iki šiol vykti vykti joks turistinis lankstinukas. Grįžusi pagooglinau, taip, tokia yra, įspūdinga, bet juk visų Budų gi neaplankysi.
  • Mistinis juodasis Buda, pasirodo, tikrai egzistuoja ir mes netgi jau matėme jį, tik nesupratome, kad jis labai ypatingas. Pinigų  už apsilankymą nemokėjome.

Liko neatsakytas tik vienas klausimas – o ar būtų suorganizavę kelionę tukt-tuku į salas? Gal tik dėl šito visai gaila, kad nusprendėme pokalbio nebetęsti.

Gatvės maistas

Vienas nuostabiausių dalykų čia – maistas. Gal tiksliau – gatvės maistas. Buvau prisiklausiusi, kad pavalgysime labai pigiai, kaina dviems – vos 3 eur. Nepasakyčiau, kad tai visiška tiesa. Taip, už tokią kainą galima pavalgyti, bet reikia paieškoti. Dažnesnė tikimybė, kad maistas vienam kainuos 3 eur, į patiekalą įeis ryžiai/mėsa/daigai arba makaronai/sultinys/mėsa. 

Kadangi gyvename ne visiškai turistiniame rajone, randame mažiau turistams pritaikytą maistą, t.y. nebūna angliškai parašyta, kokius patiekalus parduoda ir tuo pačiu – šiek tiek mažesnės kainos. Sukamės, kaip galime – rodome pirštu į tai, ką norime nusipirkti arba kartojame “chicken”, naiviai tikėdamiesi, kad mus supras.

V. pradžiai gana skrupulingai apžiūri, ar vieta pakankamai higieniška, kur pardavėjai plauna indus. Taip, tai nėra pačios švariausios vietos, o ir indus plauna kibiruose su vandeniu, tačiau maistas skanus ir dar nei karto neapsinuodijome (tfu tfu tfu).

Tai štai, tokia pirmoji pažintis – karštis, sumaištis ir, atrodo, niekad nenurimstantis miestas. Bet vėl pažiūrime pro langą į tolius, pasiklausome paukščių čiulbėjimo ir sakome, kad ne toks jau ir chaotiškas tas Bankokas…