Kelionės data: 2017 m. rugpjūtis
Trečioji pasakojimo dalis, rašyta J.K. Kaip ir prieš tai rašytose dalyse, taip ir šioje minimaliai koregavau tekstą, bet visos pagyros skiriamos J.K. už labai gerai perteiktas emocijas kelionės metu.
Antroji istorijos dalis: Gruzija: Borjomi linksmybės ir benamiai Batumyje
Kaip ir buvo žadėta apie 15 val. pasirodo mūsų maršrutka. Kuprines mikliai sumeta ir gan dideliu greičiu pradedam savo kelionę skersai Gruziją. Pasiekus Zugdidi paprašo daiktus susikrauti ant sėdynių, bagažinėj pakrauna cemento maišų. Vėliau sustoja ant kelio, vyriškis nubėga ir grįžta su pilnu glėbiu karštos duonos. Paplėšo dėžių (gal ne nuo cemento) ir sudeda duoną vėsti. Mums atlaužia po kriaukšlę, dar įdeda po dešrelę ir pasiunčia kiekvienam po tokį sumuštinį. Vairuotojas savo duonos dalį iškišęs pro langą vėsina. Dar gaunam po ledų porciją. Jau sutemus dar kartą krypstam nuo maršruto, juk reikia tuos cemento maišus iškrauti.
Čiut po 22 val. Mestijoje mūsų atvažiuoja pasiimti. Moteris gan sklandžiai šneka. Rusų kalba. Dar paaiškėja, kad mūsų rezervacijos kažkaip nepastebėjo, o dabar jau nebeturi laisvų vietų. Pajuokaujam, kad mes turim palapinę. Na taip gaunasi, kad joje ir tenka miegoti. Bent nakvynė nekainuoja ir dar vyno gaunam, jei kartais kiltų nepasitenkinimas, kurį norėtume nuplauti.
Mestia. Bažnyčia.
6val ryto. Pirma lendu iš palapinės. Stengiuosi nesusipilti už kaklo ant palapinės prieangio susikaupusio kondensato. Švinta. Gaiviai vėsu. Įėjusi į namą pasuku link mūsų vonios kambario, bobutė sutinka mano žvilsnį ir iš kito kambario kampo paspartinusi žingsnį skuba ta pačia kryptimi. Užleidžiu. Nors dar klausimas ar ji tikrai nebūtų manęs aplenkusi.
Teo svečių namai. Teo pagyvenęs vyriškis, sunkiai vaikštantis, baisiai susirūpino, kad mes negavom kambario, vis klausė ar tikrai viskas gerai ir dar kartą atsiprašė. Bet jis stebėtojo pozicijoje. Viską valdo jo žmona, atrodo jaunesnė, su pilnu makiažu ir tikėtina, priklijuotomis blakstienomis. Viską mums aiškinanti sklandžia rusų kalba. Užsiimanti turistais, organizuojanti ekskursijas. Bobutė ir diedukas turbūt kažkurio tėvai, nuolat besikuičiantys virtuvėje ir tik užėjus beveik telepatiškai įkišantys į rankas indą, būtent kurio ir atėjai. Bobutė keliasi anksčiausiai, pradeda ruošti valgį. Dar name bent keli šeimininkų vaikai, kurie jau su savo vaikais, o tie gal net jau saviškių turi. Taip ir nesupratau kiek ten kartų. Jauniausi gal iš miestų į kaimą vasaroti atsiųsti. Kūdikis einantis per rankas, bandžiau spręsti mįslę kieno gi jis, bet nepavyko. Dar keli kambariai nuomojami turistams. Ir visoje šitoje žmonių mėsmalėje kažkaip visi randa sau vietą.
Pradedam dieną ristele žemyn nuo kalno į stotį. Jau įpratę prie gero, kad mums užtenka ištarti miesto pavadinimą ir dėl mūsų jau kaunasi transportas. Tik užsinori, o tave jau sodina į maršrutką. Deja ne šiandien. Iki Lahili kaimo tik 7km, tad niekas tokiai trumpai kelionei mūsų neima. Na ir gerai, pasirūpinsim patys savimi. Išeinam tranzuoti. Bet einant tolyn jau blėsta viltis, kad kažkas sustos. Ir kai jau buvom susitaikę, kad nueisim iki ten patys – sustojo. Paklausė ar mes lipsim į kalnus, sakom tik truputį. Pasirodo jis dirba gelbėtoju kalnuose. Atsisukęs šypsosi ir sako, kad daugiausia pastringa merginos kalnuose. Susidomėjęs klausia ką veiksim vakare.
Mūsų trasa ir vėl įtartinai numarkiruota. Telefone rodau Mkheri bažnyčios paveiksliuką ir klausiu kur eiti. Vyriškis moja miško link ir iš jo vingiavimo plaštaka suprantu, kad kelias tolimas. Takas (jei taip galima vadinti upokšnio vaga išmintą klampynę) šauna gan stačiai. Maklinėjam po tą pažliuguzią žemės košę ir net nebesitikiu, kad kažkada tai baigsis. V. pasibaisėjęs savo sprendimu – su mumis, dalbajobais, leistis į kelionę.
2500m. Mkheri viena aukščiausių bažnyčių Europoje. Legenda pasakoja, kad kaimo gyventojai statydami bažnyčią sustojo į vorą ir akmenis siuntė per rankas aukštyn.
360 panorama. Kalnuose tarp kalnų. Širdis plaka stipriau. Gal todėl, kad vėl išvydau savo seną meilę, kalnų smailes? O gal viskas paprasčiau – kelias valandas stačiai varėm į kalną.
Kareiviškas davinys, basų kojų spa, jas glaudžiant prie karštų uolų, slamantys lapai, kai driežai išbėgioja slėptis nuo savo pliažo atokaitoje. Ir nesuvokiamas jausmas kur aš esu, kad basa su maike stoviu ir žiūriu į sniegu pasidabinusius kalnus.
Ir vėl sprendžiam tą pačią mįslę – tai kur tas Elbrusas?
Leidžiantis jau kyla azartas – prisemsiu batus maklynėje ar ne. D. išsimurzins savo batukus ar ne? V. dar eis kartu kur nors ar pariš keliones su mumis (žada padovanoti man puodelį „aš dalbajobė“, siūlau netaisyti giminės ir imti default, urmu darant pigiau bus). Ir dar – vandens balą rasim ar ne? Nes vandens paskutnius lašus dar ant kalno išgėriau (radom tikrai balą, šalia ant šakalio pakabinta plastikinė stiklinaitė, nusprendžiam, kad tai ženklas, jog vanduo geriamas).
Tik išlindus iš miško vėl įsitaisom draugą – šįkart kažkoks margas šuniukas. Bėga priekyje ir pastebiu, kad kerta visus įmanomus kampus. Kai staiga perlenda po tvora ir ima stačiai į kalną bėgti, iš paskos leidžiuosi ir aš. Kai atsiduriam vidury pievos pamąstau, kad gal ir buvo paika sekti šunį įsitikinus, kad jis rodo kelią. Bet mes tikrai kirtom kampą! Susitranzuojam maršrutką-lexuxą. Autobusiukas su švelnios odos sėdynėmis, kilimais, ranktūriais, jaučiuosi kaip business klasėj sėdėdama ir stengiuosi kuo mažiau prie visko liestis, nes maikė dar neišdžiūvusi. Laimei, jis pakankamai greitai skriejo ir purvas iš mūsų batų protektorių nespėjo atdžiūti ir nubyrėti.
Pakeliui sustojam paspoksoti kaip kepa tuos gruziniškus blynus – batoną. Nusiperkam. Pakeliui taip gardžiai valgom, kad dar ir kiti susidomi kur tą gėrį įsigijome.
Persikraustom į kambarį. Žali tapetai, žalios užuolaidos ir tamsiai žalias kilimas. Atrodo, kad tas kambarys kaip minkštom sienom. Ir tie, kas sakė, kad žalia spalva ramina – tikrai taip, prigulus ant lovų antrodė, kad mane atplėšti prireiks. Jau susidėliojam likusias dienas, atsiskaičiuojam larius, nusiunčiam Daumą susitarti ir vėl nusivylimas, ryt jie jau nebeturi kambarių. Teks kraustytis į palapinę. Na, bent šiąnakt palėbausim. Gabenomės su visomis šmutkėmis į namą, ryt vėl reiks persikraustyti į kiemą.
Ežerai ir žvilgsnis į Ushba
Planas aiškus. Kalnai. Lyginant savo šviežumą tik atskridus ir dabar, jau gerai pasitrankius po šalį, skirtumai pastebimi.
Ir panašu, kad jau artėja ta riba kai bus nebesvarbu ką vilkėti, kur miegoti, kada grįžti…
Kaip Paryžius nebeįsivaizduojamas be Eifelio, taip gynybiniai bokštai tapę neatsiejama Mestijos įvaizdžio dalimi. Gal panašiau į aukštus kaminus. Dar nepatekėjus saulei kartu su M. kariamės aukštyn abejotinomis kopėčiomis. Nežinau kaip reikės nulipti.
Ryte V. kategoriškai atsisako lipti iš lovos, o tuo labiau visą dieną prakaituoti lipant į dar vieną kalną.
Išsiruošiu viena, bet paskui dar ir D. atsikelia. Einam kaimu tolyn link oro uosto. Rodos šiandien išžygiavom į lengvą pasivaikščiojimą, pakeliui ledai, kelias aukštyn… Daumantas kamantinėja apie šilauogių sodinimo meną, taip ir nesupratau, jam tikrai aktualu ar tiesiog norėjo užkalbinti mane, kad iš įpročio neįkirsčiau to jau įprastu tapusio tiptopų tempo. Ir taip visai greitai užsivarom iki Kryžiaus, nuo kurio prasideda maršrutas. Sekantis sustojimas turėtų būti Koruldi ežerai. Fone vis baltuoja apsnigta Ushbos viršūnė. Taip įsispoksojus į gražuolę, o pradėjus kopti gūbriu stačiau ir jai pasislepiant, kyla idėja nueiti pasižiūrėti iš arčiau.
Ežerų aprašymas buvo itin taiklus. Gražiai vandens paviršiuje besidubliuojantys kalnai, bet maudytis jie nesutverti. Na, nebent su buliais nereikėtų dalintis.
Toliau takeliu aukštyn. Pagal žemėlapį neatrodo toli. Visai čia pat turėtų būti kažkoks view point. Tik kaip kalnams įprasta, jie turi savo tipines melagystes, ant kurių, kad ir žinodamas, vistiek pasimauni. Kiekvienas gūbrys jau atrodo tas paskutinis ir tas aukščiausias, bet kai galiausiai ant jo stovi – prieky šviečiasi kitas ir taip atrodo į begalybę tai linksta.
Pirmas sniegas. Smulkaus gargždo šlaitai, klampoju aukštyn, o vos tik stabtelėjus įkvėpti, čiuožiu atgal. Ir jau nebeaišku darosi ar tas poilsis gelbsti ar tik atgal tempia. Pasimato čiuožiantys žmonės iš viršaus. Aišku tikiuosi, kad jie kątik nuo viršaus ir mums čia paskutinė atkarpa, nes daugiau nebegaliu. Šabloniškai klausiu “ar dar daug liko?”. Motyvuojančio entuziazmo nematyti. Jie uždelstai galvoja. Bandau konkretinti “kokią dalį jau įveikėm?”… Jie tariasi tarpusavy. – “na gal penktadalį, ar šeštadalį”. Hmm, šito net blogiausiame scenarijuje nenumačiau. Penktadalį?!?!
Bet tikrai, dar ilgokai klampojam tais slystančiais smulkiais dulkėtais akmenukais. Tada pasiekiam aštrių uolų distanciją. Sniego sala Mėnulio kraštovaizdyje. Jau galima nutuokti kuria kryptimi eiti, daugmaž viename lygyje, o tada keturiomis, aštriomis uolomis aukštyn.
Ant saulės prisigėrusių uolų kabinam uogienę. Sutingstu. Atrodo galėčiau suaugti su ta atbraila ir amžiams čia likti.
Laikrodis rodo 17 valandą. Gal ir nėra protingiausias sprendimas dar aukštyn ropštis. Bet gi Ushba jau arti.
Aštrios, juodos atbrailos, verčiančios save spausti giliai į delnus. Ne visos tvirtos, neleidžiančios per ilgai užsistovėti ir kai kurios rėžiančios iki kraujo.
Kaip kokio drakono stuburkauliu galėtume eiti link Ushbos ledyno. Bet aš tą gražuolę pamačiau, užteks šviežias gaivus ledyno oras kyla iš slėnio. Ir taip atrodo be galo, kažkur kariuosi, lipu, lyg savo laisvę vėjuosi… kai nuvargusi sukrentu ties tikslu, ta laisvės paukštė prisislenka ir alsuoja, iškvėpdama į veidą. Tą akimirką jaučiuosi gyva, galva iššluota nuo begalės klausimų, nes jų net nekyla, nes žinau, kad bergždžia dabar kažko savęs klausti, nes žinau, kad dabar nieko nenoriu žinoti. Nes žinau svarbiausią – aš čia. O kai esi užsiėmęs akimirkos išgyvenimu juk visai nebelieka laiko pašalinėms mintims.
Nemėgstu stebėti laikrodžio. Bet pagal varinius saulės spindulius galima spėti, jog diena ritasi vakarop. O mes savo aukščiausiame taške. Niekas nekelia dėl to streso, tai būtų kvaila pačiai pradėt nervuotis.
Čiuožiu.
Išsipilu batus.
Ir vėl čiuožiu. Balti akmenukai atstoja puriausią sniegą. Darau zigzagus lyg leisčiausi su slidėmis.
Kratau žvyrą iš batų.
Ištiesiu kojas ir skrieju kaip su snieglente. Raunu kažkur po tiesumais. Vejuosi saulę, nes gi pietus-vakarienę reikia pavalgyti saulėkaitoje (kad ir nelabai ji vakare kaitina). Saulėje spindi laukinių arklių kailis. O pievose siūbuojančias smilgas paskutiniai saulės spinduliai glosto.
Dar reikia sustoti prie šaltinio. Atsigerti, pasidaryti kareiviškio Yupi gėrimo, paskui kirsti kampą mišku ir išlįsti prie pat mūsų chatos. Tik gal jau skubiau reikėtų, nes viskam kokia valanda iki tamsos liko. Bet taip norisi prie arklių pastovinėti…
Jau kelią pasiekiam. Prasideda lazdynai. Jau susilaikiau nuo aviečių rinkimo, tai nors pariešutausiu.
Aš pusiau sulindusi į lazdyną, Dauma ant kelio skaldo riešutus. Netikėtai stabteli raudonas opelis ir pasiūlo pavežti. Akimirką galvoju (nes prieky tiek veiklos, tiek nenuriešutautų lazdynų), Dauma susišluoja išgliaudytus riešutus nuo kelio ir susėdam į Opelį. Kelias skirtas 4WD, Opelis nei džipas, nei keturiais ratais varomas… leidžiamės serpentinu žemyn, ties didesnėm duobėm net gruzinas susimąstęs kasosi barzdą. Ties viena lietaus išgrauža jis tiek arti krašto, kad mes palinkstam į skardį, aš žiūrėdama pro langą jau nebematau ant ko mes laikomės ir jau baimingai laukiu kada vartysimės žemyn. Bet Opelis pasitąso ir mes važiuojam toliau, gruzinas krapšto barzdą ties kita vandens padaryta skiriamąja kelio linija. Ir kai pasiekiam kelią, ant asfalto išbyra visi akmenys iš po ratlankių ir švariu garsu skriejam keliu – gruzinas pradeda pumpuoti stabdžius… nes gi būna, kad nelabai stabdo. Noriu greičiau lipti lauk, gi galim pareiti nuo tilto, būtų gerai ir nuo oro uosto arba kaimo pradžios, tik išleiskit, nebenoriu tos rusiškos ruletės žaisti! Jau pradedu įsivaizduoti kokią važiavimo mašina traumą man tai sukels ir panašiai… bet iš mano smegeninėje sukamo filmo pažadina, kai Opelis ilgu stabdymo keliu sustoja prie savo posūkio. Dabar pamatau, kad jau beveik sutemę, miške visai neberastume kelio. Negaliu patikėti kaip pasisekė su tuo Opeliu. Dabar jau dėkoju likimui ar tam kažkam, kas rašo geresnius mano gyvenimo scenarijus nei sugebu pati sugalvoti.
Kol dar kažkas matosi čia pat, ant to pačio šaligatvio kur išlipom iš Opelio, susiskaldom likusius riešutus. Tada pėščiom pareinam į chatą.
Laimei mūsų duše-vonioje prieblanda, užtenka minimaliai pagramdyti purvą ir dulkes nuo kojų ir jau atrodo pakankamai švaru.
V. su M. šturmavo maitinimo įstaigas. Nori valgyti dar vieną vakarienę. Tik matosi, kad kiti turistai kiek santūriau praleido dieną, turbūt nesikėlė prieš saulėtekį, kad liptų į Mestios „kaminą“, o paskui nelipo pažiūrėti į kalną ir tikėtina, kad parsitrenkė į miestelį anksčiau nei 21val. Nes šašlykai jau išpirkti, sriubos nebeliko… Aš sunkiai orientuojuosi aplinkoje ir širdis verkia, kad kalnai baigiasi, o kūnas džiūgauja, kad ryt nebereikės plėšytis.
Užmirštasis Kutaisi
Vėl griaunam savo namus, viską kas mėtosi aplink grūdam į kuprines ir leidžiamės žemyn į autobusų stotį. Šiandien Gruzijos nacionalinė šventė reikia išvažiuoti anksti ryte arba paskui jau neaišku kada. Turim išankstinius bilietus ir niekaip nesuprantam, kodėl vienos vienos vietos trūksta. Pasirodo į trivietę galinę sėdyne jie pasiryžę mus keturis sugrūsti. 6-7valandos maršrutkoje, kai vinguriuoja kalnų serpentinais, kai karts nuo karto keitiesi vietomis, nes reikia kad atitirptų pusė kūno, o tuo metu užtirpinėja ta gyvoji… Kai nebesupranti kenti nuo saulės smūgio, nuo didelio krūvio kalnuose, skrandis neatlaikė gruziniškos vakarienės ar šiaip užsupo nekondicionuojamoje maršrutkoje? O gal vis gi, kad vakaryšktis vanduo iš balos nebuvo labai tinkamas gerti?
Kai išleidžia Kutaisio stoty, pasiėmusi kuprinę bandau susikaupti pirmam veiksmui – pasitraukti į pavėsį. Kai jau sėdžiu ant Kazino laiptų ir trišdešimt kažkeli laipsniai karščio tampa nebetaip žudantys, galvojam kitą žingsnį. Įsivaizduoju panašiai jaučiasi išmestos žuvys ant kranto, arba meksikiečiai pėsčiom kirtę sieną, arba nelegalai laivo apačioje plaukę mėnesius….
Reikia nusigauti iki hostelio. Pagal žemėlapį jis kažkur prie traukinių stoties. Bandau klausti su žemėlapiu, rodyti rodykles, paskui tiesiog imituoti traukinį „gdie čiuku čiuku?“
Mūsų hostelio gatvė – tuščia, keli raudonų plytų sovietinio tipo namai. Ant geriausiai išsilaikusio puikuojasi iškaba – Kiev hostel. Bet iš išvaizdos atrodo, kad tuoj po SSRS subyrėjimo, žlugo ir hostelis. Paaiškėja, kad įėjimas iš kiemo pusės. Įėjus net nesitikiu, kad man pravers bent viena žmonių kalba, kurią moku. Tikrai, vėl bandom kažką žodžių kratiniu, aš dar vartau žodynėlį, bet nesugebu perskaityti.
Jau visai nebesiorientuoju. Turbūt kambary dar karščiau nei lauke. Bet man nerūpi, išsidrėbiu ant lovos kuo labiau žvaigždės poza. Tikiu, kad miegas ir Smecta išgelbės mane.
M. gyviausia ir ji drįsta mus tempti į miestą. Sutinku palikti hostelį turbūt tik todėl, kad mąstant apie blogiausią, nesinorėtų nusibaigti pridususiam kambary. Mes su V. velkamės kaip lavonai. Su kuprine greičiau judėdavom į kalną. Į mūsų nuostabą kodėl D. taip gerai laikosi, jis kaip visad guviai reagavo „aj, jo, tūlike biški pašaudžiau ir aš“. Tuo metu mes su V. tik Smecta gyvi ir vis vien lavonai.
Geriausia miesto atrakcija – angliškai šnekantis turizmo centro vaikinukas. Jis pripasakoja kiek visko galima veikti aplink Kutaisi. Bet susidomėjus kas vyksta šiandien, nacionalinės šventės proga, jis grįžta į realybę „Nieko. Kutaisis ne toks įdomus. Čia nėra ką veikti“. Ir šįkart šis miesto neįdomumas mane džiugina. Ant kalno matosi bažnyčia. To vieno objekto mums pakako visam vakarui. Mus lenkė pensininkai, mes išbandėm ir išsėdėjom suolus pakeliui… Ten viršuj, turbūt geriausias įmanomas Kutaisi vaizdas. Karštas vėjas meiliai pučia per suknelę, o man jau taip nuo visko silpna. Viskas kaip per sapną atrodo ir stebuklingai išryškėja spalvos, smilkalų kvapas suintensyvėja, o vakaro žibintai kuria neišpasakytą jaukumą.
Martvili kanjonas. Prometėjo urvai.
Šiandien reikia atpirkti neproduktyvią vakar dieną. Ryte lekiam į turgų, užsiperkam vynuogių sulčių dešrų, prieskonių, vaisių…
Prieš išeinant Smectos kokteiliuką geriančių gretos dar pagausėja.
Mūsų hostelio vyriškis, geiminantis prie kompo, vis aiškina, kad viskas toli ir mums reikia taxi. Bet nuo kada mes imam paprastą variantą? Stotyje mus pasigauna maršrutka, sudealinam, kad iki pat kanjono davežtų. Chebra kažkur dingsta ir grįžta su čeburekine bandele „Visi čia su tokiom vaikšto, tai pirkom..“. Sėdžiu už jų ir kvėpuoju tą bandelę, taip norisi, bet dar labiau bijau.
Martvili kanjonas. Taip, jis trumpas. Ir tiesa, kad po snieguotų viršūnių, besiglaudžiančių prie Europos stogo, neatrodo kaip pasaulio stebuklas. Bet smaragdinis vanduo, nugludintos uolos ir plūduriavimas giliai į uolas įsispradusiame upelyje – man to pakanka, kad jausčiausi patenkinta, kad mašrutka dardėjom čia, paskui ėjom pėsčiom ir susitranzavom kitą. Tada bandėm kirst kampą. Kažkokiam kaime ieškojom taxi, derėjomės ir važiavom iki urvų.
Prometėjo urvai. Legendos pasakoja, kad Prometėjas buvo prirakintas prie šalia esančios uolos. Stalaktitai kaip varvekliai tįsta nuo lubų, susijugę stalagmatai pasakoja savo istorijas ir įjungta vaizduotė mato veidus, gyvūnus. Kaip į ažūrinius rūmus leidžiamės į sales, kai kas apšviesta, bet daugiausia viskas tamsoje. Ir visgi, kad ir kiek mistiško grožio tame, didžiausia urvų turo žvaigždė buvo mergina iš rytų Europos, pradžioje juokino jos neprotingi klausimai, bet paskui jau nervino. Ir dar nuolat įjungtas fotikas viską filmavo. V. sako, ji dės į youtube ir dėl lėkštumo gaus daug peržiūrų.
Aš manau, ji tiesiog durna. D. sako, kad mes jai pavydim dėl didelių papų ir dėl to apšnekinėjam. Gal tikrai per tas savaites atpratau nuo žmonių, nes jie mane nervina. Musulmonai turistai užsiėmę fotkinimu ir ką pasakoja visai jiems nerūpi. Aš dar vienam bandau aiškinti, kad jis nuglostydamas susikaupusius lašiukus nužudo stalaktitus, nubraukia kelių šimtų metų formacijas… O jis tik paikai žiūri į mane ir sako „bet aš norėjau paliesti. Aš bilietą nusipirkau“. Ir tada pasidaro baisu, kokie mes žmonės savanaudžiai ir trumparegiai. Tada mano nesąmoningas bandymas spėti visur pasidaro gan paaiškinimas, jei aš turiu laiko, gal pasaulis jau nebedaug laiko teturi.
Iš urvų tranzuojam link Tskaltubo miestelio. Sustoja taxi ir pameta iki stoties. Važiuojam pro spa. Alėjom, medžiai svyruokliai, kolonomis puošti vartai. Kažkada gerus laikus matė Tskaltubas, dabar viskas kaip Šventosios nameliai pajūry, traukiasi į istorijos knygos puslapius.
Kutaisi kvepia kebabai. Gal dar mano skrandis negali? Bet aš jau labiau nei labai noriu. Įkalbu pirkti perpus, nors pradėjus valgyti nebenoriu dalintis, bet susitarimas yra susitarimas. Prieš kelionę dar po Smectos kokteilį ir jau reikės pradėti žygį link oro uosto.
Mūsų skrydis kažkada po vidurnakčio. Persirengiu daugiau dengiančius rūbus, nes, rodos, vasarą tuoj pabaigsim. Bilietų sistema neveikia, tai jie viską ant popierių rašo tušinuku. Einu pamiegoti. Nubundu. Einam pro vartus, tada dar pasnaudžiu, chebra pažadina, kad jau laipina. Įsivartau į lėktuvą ir vėl miegu. Jausmas kaip vaikystėje, kai užsibūdavom baliuje – užmiegi ant tetos sofos, tada susigaudai mašinoje, kai važiuoji namo ir paskui jau pabundi namie. Sekantis chaosas Charikove. Mums reikia patiems pasiimti kuprines ir paskui vėl kažkur atiduoti. Tada dar kartą einam per patikras Kijeve, dar daugiau štampų į pasą – atrodau kaip rimtas varkių sukėjas, važiuojantis kas savaitgalį pigiau apsipirkti, kiek pas mane tų antspaudų.
Jei vertinti plikus faktus – visa kelionė atrodytų kaip lėtas skausmingas ligotas sadomazochizmas. Bet juk gyvenime ne faktai svarbiausi. Keliavau ten pasivyti savo laisvės paukštės, savo laimės svaigulio, pasitikėjimo ir tikėjimo. Gavau viską. O geriausia dalis, kad Kaukazo nuotrupų pasiimiau su savimi.
Nuotraukos – visų kelionėje dalyvavusių asmenų.