Kelionės data: 2022 vasario 7-20 d.
Nors šiuo metu lauke tikrai ne žiemiška temperatūra, net priešingai – be proto kepinanti vasara, vis tiek noriu papsakoti apie nuostabią kelionę į Laplandiją ir šiaurinės pašvaistės paieškas. Planuose turėjau prisėsti ir perkelti prisiminimus apie Talandą iš savo ranka rašyto kelionių dienoraščio, bet kaip tyčia šiomis dienomis vyksta gana stiprios saulės elektromagnetinės bangos ir net Lietuvoje įmanoma pamatyti tą nuostabią žalią pašvaistės grožį.
Vakar slankiojau po sodą ir laukiau tos nuostabios žalios šviesos, bet, deja, nieko gero taip ir neišvydau – geriausiu atveju akies krašteliu pamačiau blankiai žalsvą spalvą (ir tai su foto kamera). Bespoksant į dangų ir besidžiaugiant karštomis vasaros naktimis prisiminiau Suomiją ir kelionę į Laplandiją. Naktys buvo be proto šaltos, bet užtat tas jausmas, kai pagaliau pamatėme pašvaistę, buvo toks nepaprastas, kad ir dabar, pabuvus kambaryje, vėl lendu laukant pasižvalgyti po dangų – gal visgi pasiseks ir visgi pamatysiu ją čią, Lietuvoje.
Šiaurinės pašvaistės paieškos
O grįžtant prie kelionės į Suomiją, tai praėjus beveik pusmečiui galiu patvirtinti – kad ir kokia nuostabi Suomijos gamta, kad ir koks nepaprastas jausmas voliotis sniego kalnuose, patys ryškiausi prisiminimai liko iš šiaurinės pašvaistės paieškų.
Kiekvieną vakarą, po visų atrakcijų ir pasivaikščiojimų, pasikraudavau fotoaparatą, pasigamindavom arbatos, susidėdavom visus termo rūbus ir eidavom laukan. Visiškai nesvarbu, ką man žadėdavo Auroros prognozių programėlė telefone – eidavome laukan ir laukdavome pašvaistės.
Aurora prognozių programėlė – gana patogi, kuri rodo viskas elektromagnetines bangas ir pašvaisčių tikimybę.
Pirmasis susitikimas su pašvaiste
Suomijoje buvome dvi savaites ir beveik kasnakt būdavo apsiniaukę. Buvo likusios vos kelios dienos ir nieko nežadančios prognozės, bet vis tiek eidavome ir laukdavome. Pirmą kartą, kai ją pamatėme, mes net nesupratome, kad tai ji, nuostabioji Aurora. Visos prognozės rodė, kad reikia laukti dar gerą valandą ir paskui jau turėtų ji pasirodyti. Aišku, jeigu dangaus neužtrauks koks debesis.
Naktis balta, graži ir šalta. Termometro stulpeliai rodė -23C šalčio, bet jau buvome apsipratę su šalčiu (naivuoliai) ir išėjome pasivaikščioti po miestelį. Šalia miestelio buvo didelis ežeras, buvau skaičiusi, kad iš ten labai gerai stebėti dangų – atvira panorama, vaizdo neužstoja jokie medžiai. Pasiekėme ežerą, Auroros nei kvapo, pastoviniavome, bet šalta. Nusprendėm apeiti kokį ratuką ir grįžti už geros valandos. Vis bus kažkiek šilčiau einant. V. drąsiai siūlo eiti per užšalusį ledą, o man taip baisu, taip baisu. Taip, žinau, kad čia minusas jau gerus keturis mėnesius, ledas – bent kelių metrų storio, o ant ežero važinėja mašinos ir paruošia lygumų slidžių takus. Tačiau man vis tiek taip baisu įkristi, kažkoks siaubingas jausmas. Bet einu, drąsinu save.
Kirtome ežerą, perėjom parkelį ir matom tolumoje tokį žalsvai keistą debesį. Pradėjome šaipytis, kad čia garsioji pašvaistė. Padarėm nuotrauką, telefone jau šiek tiek ryškiau. Juokiamės, kad jei nepamatysim tikros, visiems rodysim šią nuotrauką ir sakysim, kad matėm. Naivuoliai ir visiškai nepasiruošę stebėtojai, ką aš galiu pasakyti dabar, žvelgdama retrospektyviai.
Grįžtame prie ežero, žmonių gana nemažai ir jie visi kažkur spokso. Spėjame, kad į šiaurinę pašvaistę, nes kažin ar toks kiekis žmonių šiandien susirinko paspoksoti į Grįžulo ratus. Sukam žvilgsnius į tą pusę, kaip visi, bet nieko nematom. Na, tik tas žalsvai pilkas mūsų debesis jau šiek tiek didesnis ir primena ilgą juostą. Pradedame abejoti, ar ten debesis. Gal tai ir yra pašvaistė? Pradedam googlinti. Taip, prie -23C šaltyje, ant ežero, toje žmonių minioje pradedame googlinti, kaip turi atrodyti šiaurinę pašvaistė. Nejuokauju.
Ir štai čia pasirodo mūsų visas nepasiruošimas – pasirodo, plika akimi žalios spalvos beveik neįmanoma pamatyti, tai galima užfiksuoti tik su foto kamera. V. pradeda fotografuoti su savo mandresiu iPhone, nes mano senukas Samsung rodo tik juodą blyną. Žalia. Nuotraukoje žalia. Iš susijaudinimo net nebežinau kaip elgtis, puolu traukti stovą ir veidrodinį fotoaparatą. Su pirštinėmis nieko nesigauna, bandau be pirštinių, bet pirštai jau tiek lediniai, kad nebemoku pastatyti fotoaparato stovo. Bendrom jėgom pastatom, padarau pirmą nuotrauką – žalia!
Čia galiu tik pridurti, kad ir kiek ruošėmės pašvaistei (na, taip, nelabai mes ir ruošėmės), fotografuoti jos visiškai nemokėjau. Kažkokiu būdu visi perskaityti pamokymai išgaravo iš galvos tame šaltyje ir bejėgiškai spragsėjau fotoaparatu bandydama įmažinti bent kažkokią žalią šviesą.
Pradedame danguje “atpažinti” šokančią pašvaistę – per dangų šuoliuoja pilkšvos juostos, apima neapsakomas jausmas. Tą jausmą sustiprina ledinės rankos ir viso kūno atšalimas. Iš šalčio gelia rankas, bet vis dar bandau kažką sau įrodyti. Galiausiai pasiduodame, sakau, gerai, einam atgal link mašinos, daugiau neįmanoma pakelti to šalčio.
Netoli stovėjimo aikštelės atsisuku atsisveikinti su pašvaiste, o ji didžiulė, šuoliuojanti per visą dangų. Ir taip, ji nėra žalia, bet vaizdas be proto gražus. Užmiršau visą šaltį, visus norus namo ir vėl statau stovą su fotoaparatu.
Galiu pasakyti tik tiek, kad iš to vakaro neišėjo nei viena nuotrauka, o mašinos termometras rodė -27C, bet visi pamatyti vaizdai buvo verti kiekvieno sugelto pirštelio!
Miškas ir pažvaistės šokis laužo šviesoje
Sekantį rytą pasidariau internetinę pašvaisčių analizę. Turėjome dar du vakarus čia, Laplandijoje, Auroros prognozės buvo geros, todėl šįkart jau norėjau žinoti viską, ką reikia. Peržiūrėjome mokomuosius youtube filmukus. Taip, žinau, galėjome ir prieš kelionę tai padaryt, bet niekas mums nesakė, kad pašvaistės žalia spalva plika akimi nematoma! Galvojau, nueisime, mus apšvies žalia spalva, padarysiu kelias gražias foto ir tiek. O viskas realybėje taip sudėtinga!
Sekančią dieną išėjome pasivaikščioti po netoliese esantį mišką ir pažintinį taką. Takas baigėsi ant kalno, su nepaprastai gražia panorama į miškus ir, svarbiausia, su stovyklaviete – lažavietė, namukas ir be galo daug malkų(!). Čia man gimė nepaprastai geniali mintis, kad ši vieta yra tobula stebėti šiaurės pašvaistę.
Sugalvota – padaryta. Planas paprastas – atvažiuojame vakare prie šio kalno. Brendame sniegu geras 20min tamsoje miške į šią aikštelę. Užsikuriame laužą, pasikepame dešrelių ir tada romantiškai stebime šokančią pasšvaistę. Skamba per daug gerai, kad būtų tiesa? Sunku tuo patikėti, bet mums pavyko! Viskas buvo tobula, kaip iš vadovėlio, o šis vakaras prie laužo yra vienas ryškiausių ir gražiausių prisiminimų iš visos kelionės!
Šįkart žinojome, kad bus labai šalta. Vėl žadėjo -27C. Susirengiau visus termo rūbus ir vyliausi, kad sušilsiu lipdama į kalną, o tada laužo šiluma neleis sušalti. Takas į aikštelę naktį buvo ir baugokas, ir romantiškas tuo pat metu. Viskas balta, švyti, beveik nereikėjo pasišviesti telefonais. Keliose vietose vis sudvejodavome, ar nepasiklydom, bet pamatydavom kokį pažįstamą stendą ar rodyklę ir judėdavome toliau. Turėjau šiokią tokią baimę, kad jau rasime žmonių šioje aikštelėje, bet laimei, ji buvo tuščia.
Įsikūrėme laužą, pasikepėm dešrelių ir bandėme nesušalti. Aš beveik visą laiką stovėjau lauže bandydama nesudeginti batų, kad tik kažkiek sušilčiau. Sukūriau ne vieną šokį ir apibėgau ne vieną ratą apie stovyklavietę. Dangus buvo apsiniaukęs ir nieko gero nežadėjo, V. jau kelis kartus paburbėjo, kad gal einam namo, nes nieko gero čia nebus, bet aš buvau atkakli. Na, dar pusvalandį. Dar truputėlį, na dar šiek tiek.
O tada ji pasirodė, didžiulė ir nepaprastai ryški Aurorą per visą dangų. Ji nepaprastai greitai judėjo po dangų ir vienas kitam vis rodėm – “ten”, “žiūrėk ten”, “kaip gražu!”. Kažkuriuo metu prisiminiau, kad reikia pabandyti pasidaryti nuotraukų. Naktinė fotografija tikrai nėra lengva, o dar ir ne itin įgudusiam žmogui, bet šiaip ne taip pavyko užfiksuoti tą nuostabią žalią spalvą. Taip, nuotraukos išsiliejusios ir nėra labai ryškios, bet užtat tokios pilnos gerų prisiminimų!
Aurora leido ją stebėti gerą valandą, o tada užėjo debesis. Susirinkome daiktus ir patraukėme atgal namo. Tos pusnys, sniegas ir didžiulė šypsena veide. Ir nei kiek nebepikta, kad ji pilkšva, o ne žalsva. Kai jau atpažįsti ją danguje, jos spalva nebe tokia ir svarbi…
Ir pabaigai
Na, o kalbant apie visą kelionę, tai įsimylėjome Laplandiją ir noriu praleisti visas žiemas čia. Tai tarsi grįžimas į vaikystę, kur sniego krūvos didesnės už namus, o naktinis speigas nudažo skruostus raudonai. Aplinkui tik toks “girgžd girgžd” garsas einant šaligatviais, o naktys pilnos ilgesingų šiaurinės pašvaistės paieškų.
Ir kaip galima nemylėti žiemos?