Kelionės data: 2022 liepos 25-30 d.
Dabar aš jums papasakosiu istoriją apie nuostabius laukinius paplūdimius, geltoną smėlį, akmenis vandenyje ir atšiaurų šiaurinį vėją. Užsimerkus akyse jau regiu audringą jūrą, laužus ir nepaprastai šiltus vasaros vakarus. Ir taip, ši istorija ne apie Aziją, ne apie saulės kaitrą, bet apie nepaprastai nuostabią laukinę ir laisvą Estijos gamtą.
Jau nebepamenu, kada pirmą kartą ten nuklydome – tuo metu Talinas jau buvo aplankytas, Saremo salos nebeįdomios ir norėjosi kažko naujo, nematyto ir dar nelabai toli. Kadangi Latvija jau visa buvo važiuota pervažiuota, nusprendėme judėti Estijos link. Beskaitinėjant internete užtikau nepaprastą internetinę svetainę, skirtą Estijos laužavietėms ir pasivaikščiojimo takams. Tiek ir tereikėjo – susipakavome palapines ir išvykome pakeliauti po neatrastąją Estiją.
Ta savaitė, praleista Estijos paplūdimiuose, buvo tokia gera, kad paskui kasmet grįždavome bent vienai nakčiai į vieną iš tų stovyklaviečių. Ilgą laiką turėjome tradiciją ten vykti ilgąjį Joninių savaitgalį, bet laikai pasikeitė, tradicijas irgi reikia keisti. Tik keli vakarai Estijoje bent kartą vasarą taip ir liko visuomet laukiami ir planuojami.
Ką turi Estija, ko neturi Lietuva?
Atsakymas aiškus per daug negalvojus – be proto ilgą pajūrio ruožą ir nuostabius kempingus (nemokamus!), iš kurių galima tiesiog stebėti jūrą. Atsiguli palapinėje ir girdi jūros ošimą. Pasižiūri pro palapinės duris – ir ji visai čia pat, nuostabioji jūra. Ne už medžių ar pastatų eilės, bet tiesiai prie palapinės. 1 min ir jau galima braidyti jūroje.
O dar Estija, nors ir labai artima lietuvių kaimynė, turi įdomią ir kitokią gamtą. Pelkės, ežerai, architektūra – viskas daug panašiau į skandinavišką pusę, o ne į mums artimą lietuvišką.
O jei stovyklavieičių negana, ką veikti Estijoje?
Nors Estija ir mažytė, pamatyti ten tikrai yra ką. Talino senamiestis, Tartu miestelis, Saremo salos, nacionaliniai parkai… Galima vardinti ir vardinti. Man labiausiai ten patinka nacionaliniai parkai ir, kaip jau turbūt aišku, kempingai.
Keliavome ten ir su palapinėmis, ir su autobusiuku, visais atvejais buvo patogu ir gražu. Gal visgi palapinėms dėčiau didesnį pliusą, nes su jomis galima gauti vietą arčiau jūros. Taip pat kai kurių kempingų stovėjimo aišktelės yra tolėliau nuo kempingavimo vietos, todėl atvažiavus su autobusiuku nebus kaip kūrenti laužą ir apskritai, kaip patogiai įsitaisyti.
Prieš gerus dešimt metų, kai pirmą kartą atradome šiuos kempingus, didžiausią įspūdį (be jūros) mums paliko jų laužavietės – pastatytos metalinės šašlykinės, palikta malkų ir kirvis. Tualetai valomi ir ten visada buvo galima rasti tualetinio popieriaus. Dabar tokius patogumus jau galima vis dažniau sutikti ir Lietuvoje (gal tik ne malkas), bet tuo metu tai atrodė kaip visiškai kitas pasaulis.
Dabar jau žinau, kad tokia malkų palikimo praktika gaji visoje skandinavijoje, bet tuo metu, man, atvykusiai po lietuviškų kempingų, tai buvo nepaprasta.
Įsivaizduokite tokią idilę – sėdite su puodeliais prie jūros, šalia palapinė ir laužas, fone ošia jūra… Na, keletas uodų (be kurių vasara nebūtų vasara) ir nuostabus pušų kvapas. Kai paskutinį kartą kažką panašaus bandėme susirasti Lietuvoje, likome apšaukti miškininkų, kad neteisingai pasiparkavome mašiną, tolumoje vyko audringas vakarėlis su gėrimais, o ir šiaip, buvo daug žmonių, kitaip tariant – ne tas.
Jūra, laužas ir saulėlydis
Kaip atrodo mūsų savaitė kempingaujant Estijoje? Pirmiausia susidėlioju norimus aplankyti kempingus. Tada susižymiu šalia esančius pasivaikščiojimo takus ar kitus lankomus objektus. Pasiimame palapinę arba autobusiuką ir… išvažiuojame.
Pirmoji stotelė – jau tradicinė – kempingas iškart už Latvijos-Estijos sienos. Smėlėtas paplūdimys, daugybė laužaviečių ir labai patogi vieta, turinti vieną didelį minusą – apie jos gerumą žinome ne mes vieni. Metai iš metų ten sutinkame vis daugiau žmonių ir kaskart tampa vis sunkiau rasti nuošalesnę vietą. Nepaisant to, kiekvieną kartą bandome ten sustoti pirmajai nakčiai.
O toliau maršrutas priklauso jau nuo susidėlioto plano. Ne kartą esame palikę jūrą ramybėje ir išvažiavę į Estijos glūdumą, prie ežerų. Žmonių mažiau, tyliau, o gamta vis dar tokia pat graži.
Įsikūrę stovyklavietėje kuriame laužą, kepame kažką, ką nusipirkome pakeliui. Tada ilgai ilgai vakarojame ir džiaugiamės gamta. Rytą pradedame nuo kavos ir pabraidymo ar maudynių jūroje. Pakuojamės ir judame toliau.
Tiesa, nors malkų dažniausiai būna palikta, vis tiek vežiojamės savo kirvį ir pjukliuką. Esame atsidūrę keliose vietose, kur miškininkai nebespėja atvežti naujų malkų dėl žmonių gausos. Taigi geriau apsidrausti ir būti pasiruošus.
Mūsų privalomų daiktų sąrašas:
- Kirvis ir pjūkliukas
- Degtukai
- Puodas ir mentelė
- Puodeliai, lėkštutės ir stalo įrankiai
- Peilis
- Kėdės
- Dujinė viryklė ir dujos (vandeniui užvirinti ir rytinei kavai)
- Špižinė mėsos/sumuštinių kepyklė (dedama tiesiai į ugnį)
- Drėgnos servetėlės ir tualetinis popierius
O visa kita – asmeniniai daiktai. Kai pradėjome keliauti su autobusiuku, viskas tapo daug patogiau, nes nebereikdavo statyti palapinės. Atvažiuoji, pasiparkuoji, išsitrauki kėdes ir ta-dam! – jau viskas, kempingauti pasiruošta. O kai nori miegoti, tiesiog šoki į jau paklotą lovą ir užsidarai duris.
Jei lyja lietus – prašom, nebūtina lįsti laukan, verduosi kavą ant dujinės viryklės ir klausausi lietaus lašų. Skaitau knygą ir žiūriu į tolius vis pagalvodama, kad jei būtume palapinėje, mąstytume apie tai, kaip ją reiks džiovinti, kaip nubėgti iki mašinos ir kaip čia nesušlapinus visų turimų daiktų.
Kaip susirasti kempingus?
Garsioji ir mano numylėta svetainė yra čia: https://www.loodusegakoos.ee/en. Čia tereikia gerai panaršyti, pasidėlioti, ką norite aplankyti ir išsirinkti kur nakvoti, o jau pačioje Estijoje, atvykus į vietą, sekti “RMK” rodyklėmis, jos tiksliai nuves į reikiamas vietas.
Čia žemiau pavyzdys, kokių nakvynių čia galima rasti:
Tos pačios, kaip ir kituose kempinguose, taisyklės galioja ir čia – daugiau žmonių bus ilgaisiais savaitgaliais bei lengviau privažiuojamose vietose. Kempingavimas populiarėja, tikimybė būti visiškai vieniems yra jau mažoka.
Pirmais metais didžiojoje dalyje kempingų buvome vieni arba beveik vieni. O štai vieną iš paskutiniųjų kartų užtaikėme nuvykti į Estiją ilgąjį savaitgalį ir teko net išvažiuoti iš kelių kempingų, nes visiškai nebuvo vietos, o kempingauti stovėjimo aikštelėje visiškai nesinorėjo. Tačiau pavažiavus tolėliau nuo didžiųjų miestų, žmonių buvo vis mažiau ir mažiau, pajūrio ruožas vis labiau laukinis, o gamta atšiauresnė.
Tobula idilė, kur tikrai galėčiau praleisti ne vieną savaitę.