Darbostogos Balio saloje

Karštis, motoroleriai, užterštas oras ir smilkalai. Toks mus pasitiko Ubudas. Gatvės pilnos turistų ant motorolerių, mašinos, prikimštos turistų, visi stovi kamščiuose ir dūsta nuo išmetamųjų dujų kvapo. Ir vos kelios minutės nuo pagrindinio kelio, kol atsiduriame apsupti ryžių terasų, vėjyje besisūpuojančių palmių ir iš kažkur staiga atsiradusios tylos. Vos penkios minutės ir atrodo, kad esame visai kitame pasaulyje. Toks tas Ubudas, kuris pakeri ne vieną – stebuklingas, purvinas ir be galo įvairiapusiškas.

Atvykus į nakvynės vietą buvome šiek tiek nustebinti – vietoj žadėtos tylos džiunglių vidury, patekome į gana aktyvią statybvietę. Tiesiai prieš mūsų namą buvo statomi dar keli namai, bent dešimt darbininkų zujo aplinkui ir nešiojo plytas arba kasė.

Kitas netikėtumas apėmė patekus į bendradarbystės vietą – vietoj jos radome kone siuvimo fabriką. Nuo ryto iki vakaro toje patalpoje penki vietiniai siuvo savininkui rūbus, šalia sėdėti ir bandyti dirbti buvo beveik neįmanoma.

Ak, ir dar – nei žadėtos pirties, nei laužavietės, viskas buvo apleista ir užmiršta. Ir dar pusryčiai, kurie niekada nebūdavo laiku, ir kambariai, kurie nebuvo tvarkomi kasdien… O kur dar žadėtas geras internetas, kuris ne tik kad nebuvo geras, bet dar ir ne itin veikiantis.

Bet visa tai tik mažos smulkmenos, kai visi aplinkui šypsosi ir yra be galo atsipalaidavę. Nei nepajunti, kaip imi tinginiauti ant sofos, spoksai į vėjyje linguojančias palmes ir viso pasaulio problemos pradeda atrodyti tokios menkos…

Bet pradėkim nuo pradžių…

O planas buvo toks: praleidžiame 5 savaites Balyje, dirbdami nuotoliniu būdu, o savaitgaliais keliaujame aplink salą. 4 savaites suplanavome praleisti Ubude, o likusią – Canggu ir Uluwate, dviejuose itin populiariuose bei skaitmeninių klajoklių pamėgtuose miesteliuose prie jūros.

Ubudas laikomas ne tik kultūros sostine, bet ir viso Balio centru –  iš ten labai patogu nuvykti į bet kurią salos vietą. Miestas gana stipriai orientuotas į turistus, šiek tiek perkrautas, neturi priėjimo prie jūros, bet užtat yra apsupta nuostabiųjų ryžių terasų. Kitaip tariant, visai patogi vieta susipažinimui su Balio kultūra ir tuo pačiu turinti visus vakarietiškus patogumus.

Rašydama, kad Ubudas yra šiek tiek perkrautas, situaciją sušvelninau – iš tikro, jis yra stipriai perkrautas turistų. Gatvės nepravažiuojamos, pėsčiųjų takai pilni žmonių, ant kiekvieno kampo pardavinėjami suvenyrai. Pirmosiomis dienomis jaučiausi patekusi į visišką mėsmalę ir norėjosi tik kuo greičiau dingti iš ten. Tuomet prisimindavau, kad nakvynė užrezervuota dar mėnesiui į priekį ir sakydavau sau, kad reikia duoti miestui dar vieną šansą.

Prieš atvykstant į Balį išsilaikiau motociklo teises, kad galėčiau laisvai važinėti. Deja, patekus į šią mėsmalę supratau, kad ne tik kad nieku gyvu nenoriu būti eisme, bet ir nesugebėsiu užvažiuoti su motoroleriu siauromis ankštomis gatvelėmis į kalnelius. Ir taip, dar prie viso šito prisideda, kad eismas vyksta kairiąja kelio puse. 

Taigi rezultate arba buvau vežiojama, arba eidavau pėsčiomis, kas šiaip yra visai patogu Ubude – viskas yra šalia, nereikia galvoti apie parkavimą, galima ištisas popietes tiesiog vaikščioti po suvenyrų krautuves ir dairytis.

Problemos dėl interneto

Neneigsiu, kad į Balį važiavome per mažai pasidomėję – sala populiari, ten daug kas važiuoja ir peržiemoti, ir dirbti nuotoliniu būdu. Nusprendėme, kad negali viskas būti blogai ir tikrai bus pritaikyta vakariečių gyvenimo būdui.

Iš dalies tai yra visiška tiesa, išskyrus keletą niuansų.

Taigi pirmiausia – internetas. Jau ne vienerius metus Balis garsėja kaip skaitmeninių klajoklių pamėgta vieta ir nė neturėjome abejonių, kad su internetu neturėsime problemų. Deja, buvo. Mūsų gyvenamojoje vietoje dienos metus šalia vykdavo statybos, o bendradarbystės erdvėje – siuvimas. O tai reiškia, kad nuo pat darbuotojų atėjimo į darbą, iki pat išėjimo, jie ištisai būdavo įlindę į savo telefonus, scroll’indavo ir internetas būdavo nestabilus.

Vos tik jie visi išeidavo namo, internetas vėl veikdavo stulbinančiai gerai. Turėjome keletą variantų: susitaikyti ir daugiau dirbti vakarais; ieškoti bendradarbystės erdvių; naudoti mobilų asmeninį internetą.

Mobilus internetas visada buvo kaip planas B, nes šiaip jau jis buvo gana brangus. Bendradarbystės erdvė irgi nebuvo labai trokštamas dalykas, nes čia atvykome jau su mintimi (ir kaina), kad gausime bendradarbystės erdvę su geru internetu. 

Panaršiusi susiradau keletą bendradabystės erdvių ir nusprendėme, kad pabandom savaitę pratempti su tuo, kas yra, o jei visai bus neįmanoma dirbti – visgi vyksime dirbti iš kitur.

Rezultate pradėjome dirbti vakarais, o visus rytus praleisdavome arba ilsėdamiesi, arba vaikščiodami po miestą (kam save kankinti su neveikiančiu internetu?). Pusės metų laikotarpiui tai turbūt nelabai tinkamas variantas, bet keturioms savaitėms tiko.

Laiko juostos

Sekanti problema – laiko juostos. Čia jau visiškai buvo mano klaida, kad šitaip neapsižiūrėjau. Kai buvome Tailande, nuo Lietuvos mus skyrė 4 val ir mums toks darbo ritmas labai tiko. Rytais nuvažiuodavome prie jūros, paskui pavalgydavome pietus ir tada kibdavome į darbus. 

Balyje viskas turėjo būti panašiai, bet… nebuvo. Pirmiausia, tai aš nepagalvojau, kad Džakartos (Indonezijos sostinės) ir Balio laiko juostos skiriasi. Tikrindama internetu laiko skirtumą žiūrėdavau tik į skirtumus tarp sostinių. 

Atvykus į Balį sužinojome, kad čia visgi bus skirtumas 5 valandų. Galvojome, na, gerai, kaip nors, 4 ar 5, jau didelio skirtumo nėra. Tačiau… Tačiau aš užmiršau, kad Lietuvoje tuoj bus žiemos laikas ir suksime laikrodį dar vienai valandai. 

Rezultate skirtumas buvo 6 val, kas  jau buvo šiek tiek per daug. Kadangi dirbome Lietuvos laiku, toks laiko skirtumas jau pradėdavo sudaryti nepatogumų. Ryte spėdavome ir pailsėti, ir pavalgyti ir dar kažkur nuvykti. O jau vakarop sėsdavome dirbti. 

Šiaip kaip ir viskas būtų su tuo gerai, bet didžiausias minusas, kad kolegos atgydavo į darbo pabaigą – pas mus jau 11 valanda vakaro, aš jau einu miegoti, o jie aktyviai pradėdavo rašyti savo klausimus ir problemas.

Maistas

Visi nuolat kalba, kad Balyje be galo skanus maistas. Na, nežinau, po mėnesio, praleisto ten, galėčiau tuo ir abejoti. Jeigu kalba eina apie viešbučių restoranus ir hipsteriškas kavines – tai taip, maistas ten tikrai skanus ir pritaikytas vakariečiams. Tačiau jei kalba pasiskuka apie vietinių maistą, galima pradėti ir šiek tiek raukytis.

Pirmą savaitę viskas buvo skanu. Važiavome į naktinius turgus, ėjome pirkti maistą iš vietinių ir labai tuo džiaugėmės. Antrą savaitę pajutome, kad maistas nesikeičia ir jau ima įgristi – yra tam tikras laiko kiekis, kiek galima valgyti fried rice ir aliejuje keptas tešloje išmirkytas daržoves.

Trečią savaitę atėjo palūžimas – organizmams trūko mėsos, bet jos vietinių prekybvietėse nebuvo, vis dar valgėme tešla padengtas daržoves ir ryžius su kiaušiniais. Į šios savaitės pabaigą pradėjau ieškoti vakarietiško maisto ir keletoje vietų išbandėme – ne stebuklas, atrodo gražiai, bet skonis nelabai geras. Vėl grįžome prie ryžių ir keptų daržovių.

Ketvirtą savaitę nusprendžiau pradėti gamintis maistą pati, kiek tai įmanoma. Važiavome į supermarketus, daržovių turgų ir pagaliau nusipirkome mėsos. Išsikepdavome kažkiek mėsos, troškindavom daržoves. Šiek tiek atsigavome, bet skrandis toliau verkė. Pradėjome eiti į kavines, kurios, šiaip jau, nebuvo labai pigios.  Na, ir nelabai skanios.

O penktą savaitę atvykome į Canggu, kur aš apsiverkiau iš laimės, kai pagaliau radome skanaus maisto ir svarbiausia… mėsos. Čia mus pasitiko ir kepsniai, ir čeburekai, ir makaronai su daržovėmis. Ak, buvo nepaprastai geros dienos, kai leidome sau pavalgyti skaniai ir, svarbiausia, pigiai.

O dėl tų gražiųjų Balio dubenėlių, kuriuos galima išvysti visuose socialiniuose tinkluose – jie tikrai skanūs, jie tikrai gražūs, bet visgi juk nevalgysi jų tris kartus per dieną. Tai šiuos gražiuosius vaisių dubenėlius valgydavom pusryčiams, kurie buvo įskaičiuoti į mūsų nakvynės kainą. Jei ne šie pusryčiai, nežinau ar iš nevilties nebūčiau verkusi.

Tiesa, dar verta pridėti – veganams Ubudas būtų tikras rojus, pilna tofu ir kitokių mėsos pakaitalų, kavinėse nerasi laisvo staliuko, o vietiniai gamina neišpaskayto grožio patiekalus. Mūsų akimis  – brangiai, bet jei būtume čia ne mėnesį, o tik savaitę, turbūt būtume vaikščioję į tuos veganų restoranus ir vargo nematę.

Ir pagaliau… rutina

Po visų netikėtumų, išplėstų akių ir susitaikymo, kad viskas bus šiek tiek kitaip, nei įsivaizdavom, galiausiai apsipratome ir pasidarėme šiokią tokią rutiną.

Kai labai norėdavome vaisių, keldavomės 6-ą ryto ir važiuodavom į šalia esantį vaisių ir daržovių turgų. Kainos mažos, pasirinkimas – geras, tik kad turgus užsidarydavo 8-9 val. ryto.

Tuomet eidavome valgyti pusryčių, kuriuos ruošdavo mūsų apartamentų namų tvarkytojas. Jis turėjo nediduką meniu, iš kurio išsirinkdavome du patiekalus. Vienas visada būdavo trintų vaisių dubenėlis, o kitas arba kiaušinienė, arba bulvinis blynas, arba skrebutis. Šalia visada kava arba arbata.

Rytas, oras nekarštas, po pusryčių arba sukdavome pasiblaškyti miestą, arba kiekvienas sau leisti laiko, pagal norus. Aš eidavau du kartus per savaitę masažo arba kokios nors grožio procedūros – manikiūro arba pedikiūro. Kitais rytais pasiimdavau fotoaparatą ir slankiodavau aplinkui ryžių terasas.

Kai kurie rytai buvo skirti reikalų tvarkymui, tokių kaip nuvažiuoti į keityklą pinigų, nuvežti išskalbti rūbus. Keletą kartų vykome į Denpasarą.

Pietūs, šiek tiek prisėsdavau padirbėti prie kompiuterio. Pavalgydavome.

Po pietų laikas darbui. Visokie skambučiai, smulkūs darbeliai. Lietuvoje rytas, visi neseniai atvykę į darbus, o mes jau spėję ir kažką nuveikti.

Apie 6-ą vietiniu laiku važiuodavome vakarienės, dažniausiai judėdavome link naktinio maisto turgaus. Kažką pirkdavom išsinešimui, kažką valgydavom vietoje.

Po vakarienės dar kelios darbingos valandos, aplinkui jau būdavo tamsu, nebelabai kur ir nueisi, nebent į barą. Mes niekur neidavom, tiesiog dirbdavome ir galiausiai eidavome miegoti.

Savaitgalinės išvykos

Savaitgaliai būdavo kitokie – keldavomės 6-ą ryto, sėsdavome ant motorolerio ir išvykdavome į kitą salos pusę. Dažniausia ten ir nakvodavome, o grįždavome tik sekmadienio vakarais. Pagrindinė priežastis buvo atstumai. Keliai vingiuoti, kelionės su motoroleriu trukdavo ilgai. Po trijų valandų ant motorolerio nebesinorėdavo net galvoti apie tokio pat ilgio kelionę atgal. 

Finansine prasme gal ir gavosi šiek tiek brangiau, kadangi vienu metu turėdavome dvi nakvynes, bet patogumo prasme buvo nepalyginama. Turėdavome tik po mažą kuprinę su reikalingiausiais daiktais, nereikėjo savęs skubinti, kad spėtume visur iki tamsos.

Į Ubudą grįždavome kaip namo, eidavome skalbtis, tvarkytis. Netgi jausdavau šiokį tokį ilgesį, kai po nakvynės kitur įsukdavome jau į pažįstamas gatveles. Visi kvapai jau būdavo pažįstami ir jaukūs. 

Taigi, pagrindinis klausimas: ar kartotume?

Vieningo atsakymo neturiu. Balis man patiko, bet antrą kartą dirbti iš Ubudo greičiausiai nevyktume. Imtume kokį populiarų pajūrio miestelį, kadangi, mano manymu, tas populiarumas būna ne šiaip sau.

Tai, kad Ubude nebuvo jūros, netapo mums problema. Daugiau erzino nuolat užterštas oras, motorolerių spūstys ir minios žmonių. 

Ubudas yra labai gera vieta, jeigu norima atrasti save, vaikščioti apsirengus šamanų rūbais, valgyti veganišką maistą tik prabangiose kavinėse ir lankytis savęs pažinimo kursuose. Ten daugybė tokių pat, ieškančių savęs, paprastumo, bet tuo pačiu metu norinčių vakarietiškos kavos moliniame prabangiame puodelyje.

Balis be proto keičiasi, vyksta be galo daug statybų, atsiranda vis daugiau viešbučių ir bendradarbystės erdvių. Su kiekvienais metais Balis turi vis mažiau autentiškumo ir vis daugiau pataikauja vakarietiškam skoniui.

Iš kitos pusės, nors Balio tradicijos ir po truputį ir stumiamos į šoną, jos vis dar ten gyvuoja ir yra praktikuojamos. Įdomi vieta, verta aplankymo, pabuvimo ir pagyvenimo ten.