2023 m. lapkričio 27 d. – gruodžio 7 d.
Taigi, Japonija. Geišos, anime, bambukai, šilkas, samurajai… Šalis, kuri tikrai negali palikti abejingų. Šalis, turinti didžiausią miestą pasaulyje, super greitus traukinius, milijonus gyventojų ir sugebanti būti įdomi ir patraukli bet kokio amžiaus žmogui. Daugybė žmonių svajoja ten nuvykti, o jau apsilankę svajoja, kada vėl galės ten sugrįžti.
Apie Japoniją svajojau jau seniai ir panašu, kartais svajonėms pavyksta išsipildyti labai netikėtai. Bilietai į Japoniją mano rankose atsidūrė likus vos vienam mėnesiui iki kelionės. Pradinį džiugesį po truputį apėmė panika – o kur ten važiuoti? Kaip ten važiuoti? O ką ten pamatyti? Pradėjo atrodyti, kad trys savaitės šiai šaliai yra stipriai per mažai, lygiai taip pat, kaip ir numatytas biudžetas.
Šiame tekste ir noriu pasidalinti šios savo kelionės planavimo iššūkiais, detalėmis, papasakoti, kas patiko, o ką vertėjo ir praleisti. Mūsų kelionė truko tris savaites, iš kurių 7 dienas praleidome Tsukubos mieste, pas giminaičius (su išvažiavimais į Tokiją ir kitus aplinkinius miestus), 1 naktį Tokijuje ir 13 dienų kelyje po Japoniją. Ar tiek laiko užtenka Japonijai? Manau, pradžiai tikrai gana. Mums užteko, spėjom susipažinti, pamėgti ir vėl užsimanyti čia grįžti.
Vietoj įžangos: kaip sugalvoti maršrutą?
Keliauti po Japoniją pasirinkome traukiniais. Tiesą pasakius, kitų alternatyvų pradžioje net nesvarstėme, tik jau vėliau, rankose turėdami traukinių bilietus ir bedėliojant maršrutą kilo minčių, kad galbūt reiktų važiuoti su automobiliu. Tačiau bilietai jau buvo rankose, nieko nebekeitėme ir visą maršrutą dėliojome pagal traukinių linijas.
Japonija turi puikius Japan Rail (JR) pasus, kurie leidžia tam tikrą laiką važinėti beveik visais traukiniais, taigi nebereikia rūpintis jokiais kitais bilietais. Šie pasai galioja ir kai kuriuose miestuose, leisdami nemokamai važiuoti autobusais. JR gali įsigyti tik užsieniečiai, esantys Japonijoje turizmo tikslais, taigi prieš gaunant pačius bilietus reikės ir paso, ir japoniškos vizos.
Patį JR pasą rezervavausi internetu, o tuomet atvykus į šalį reikėjo nueiti į stoties informacijos centrą ir jį aktyvuoti.
Taigi, lėktuvo bilietai rankose, traukinio bilietai rankose, o kas toliau? Toliau yra maršruto išdėliojimas. Neatsimenu, kada planavimas būtų buvęs toks sudėtingas kaip šįkart. Iki šiol viskas būdavo paprasta: išsirenki, ką nori pamatyti, sudedi į žemėlapį, plius minus sudėlioji pagal dienas ir viskas, kelionė paruošta. O čia viskas atrodė kažkaip keistai, kad jau buvau benuleidžianti rankas ir galvojanti, gal man reikia agentūros pagalbos?
Išsirinkus norimus objektus, kilo milijonas klausimų – kaip dažnai važinėja traukiniai? Kaip žinoti, kokiu traukiniu važiuoti? Kaip keliauti miestuose? Kur dėti lagaminus? Kiek laiko užtruksime objektuose? Ar bent kažkas bus angliškai, ar viskas tik japoniškai?
Labiausiai mane trikdė vienas kitam prieštaraujantys straipsniai internete – “Kiote reikia bent 3 dienų”, “Kiote nėra ką veikti ilgiau nei 2 dienas”, “Neverta vykti į Osaką”, “Osakai skirkite bent 3 dienas”. Dabar jau suprantu, kad visi šie straipsniai buvo savotiškai teisūs – Japonija yra tokia įvairialypė, kad kiekvienas joje gali susidėlioti savo svajonių maršrutą pagal bet kokius pomėgius, taigi niekada nebus vieno ir teisingo varianto.
Galbūt todėl man ir patiko “Japan Expierence” agentūros būdas keliones skirstyti pagal temas: “Solo kelionė Japonijoje”, “Medau mėnuo Japonijoje”, “Tradicinė Japonija”, “Japonijos architektūra ir menas”. Todėl galiausiai išnaršiusi visus jų kelionių aprašymus, atsirinkau tai, kas man patinka ir visą maršrutą dėliojausi remdamasi jų pasiūlymais. Ir atvirai, jei jų kelionės nebūtų tokios brangios, galbūt būčiau tiesiog nusipirkusi individualų kelionės aprašą ir ties čia baigusi savo vargus.
Skaityti: Nuoroda į tą internetinę svetainę, jei kartais norėtųsi daugiau idėjų.
Tačiau čia mes kalbame apie biudžetinį kelionės variantą, todėl pasiraitojau rankoves ir pati sudėliojau ne ką blogesnį variantą. Atvirai pasakius, net juo visai didžiuojuosi (juk ne veltui ir rašau dabar apie jį). Ir taip, jis labai panašus į daugelį kitų, kuriuos galima rasti internete. Bet kaip ten bebūtų, dviračio čia neišrasi.
Savo kelionės maršrutui sugalvojau ir pavadinimą “Tradicinė Japonija pirmą kartą viešintiems”. Kitaip tariant – visko po truputį: ir šventyklų, ir maisto, ir parkų, ir istorijos, ir muziejų.
Galiausiai, jau po kelionės, galiu pasakyti – maršrutas tikrai geras ir drąsiai galiu rekomenduoti. Visus savo pastebėjimus ir patirtis surašiau padieniui, taip pat ir vietas, kur buvo galima geriau susiplanuoti, tad pasiruoškite ilgam ilgam tekstui. Nesigailiu nei vienos dienos, nei vienos akimirkos, Japonija yra per daug įdomi ir savita šalis, kad būtų galima kažko gailėtis. Tereikia atsimerkti ir priimti viską, ką ji siūlo. O pasiūlyti ji tikrai turi ką.
13 dienų maršrutas
- Hakone – Fuji kalnas (1 naktis)
- Kyoto (4 naktys, įskaičiuojant 1 dienos kelionę į Narą)
- Osaka (2 naktys)
- Hiroshima (2 naktys naktys, įskaičiuojant 1 dienos kelionę į Miyajima)
- Kanazawa (2 naktys)
- Nagano City (1 naktis)
Viso turime 13 dienų/12 naktų.
Ir būtinai, būtinai prie šios kelionės maršruto reikia pridėti keletą dienų Tokijuje (ar kiek jau pavyks), aš savo įspūdžiams paskyriau atskirą tekstą.
Šiek tiek statistikos
- Maršrutas traukiniais, visas atstumas ~2000 km
- Shinkansen (greitojo) traukinio greitis – 320 km/h
- Osaka – Hiroshima su traukiniu ~1val. 40min, su automobiliu – 4 val. (mokamais keliais)
- Vienos nakvynės kaina ~50eur
- Pietų kaina (ne prabangiame restorane) – 5-8 eur
- Vienos dienos metro kortelės kaina miestuose ~6 eur
Keletas patarimų ir pastabų
- Nors traukinių stotys pradžioje atrodo labai klaidžiai, tačiau po kurio laiko viskas labai aišku. Nereikia bijoti (kalba ta, kuri pirmą dieną beveik puolė į ašaras neradusi reikiamo traukinio gerą valandą).
- Nors ir sakoma, kad nereikia rezervuoti traukinio vietų greituosiuose traukiniuose (shinkansenuose), būtinai rezervuokite. Pirmomis dienomis teko laukti po kelias valandas, nes atvykus į stotį, nebepavykdavo gauti laisvų vietų traukiniuose. Galiausiai rezervuodavomės keletą dienų į priekį ir viskas buvo sklandu.
- Rezervavus vietas, kortelėje bus parašytas traukinio pavadinimas, bus daug lengviau orientuotis, į kokį traukinį lipti. Su savo rezervuotais bilietais jautėmės kaip “apėję sistemą” (ir nebereikėjo su ašaromis akyse lankstyti po stotį).
- Rašoma, kad shinkansenai turės Wi-fi, tačiau tiesa ta, kad jis beveik neveikia.
- Nors visose traukinių stotelėse yra lagaminų saugojimo spintelės, sezono metu ar populiaresnėse stotyse beveik neįmanoma rasti tuščių. Visada turėkite alternatyvų variantą, ką su tuo lagaminu reiks daryti. Mes neradome spintelės vieną kartą, Osakoje.
- Atsiminkite, kur palikote lagaminą, dar geriau – nusifotografuokite spinteles. Kai kurios stotys labai didelės, įėjimų/išėjimų ne vienas, lengva pasiklysti (Osakoje lagamino ieškojome gerą valandą, jei ne daugiau).
- Labai daug kur reikia turėti grynų pinigų.
- Maisto galima gauti visur ir visada, neverta pirkti dienai į priekį.
Detalus kelionės aprašymas
Galbūt reiktų pridėti – itin detalus kelionės aprašymas, dalinuosi patikusiais/nepatikusiais objektais, transporto ir objektų kainomis, rekomendacijomis ir ką galbūt daryčiau kitaip.
1 diena. Hakone – Fuji kalnas
Japonijos vizitinė kortelė – Fuji kalnas. Kaip galima nenorėti pamatyti to nuostabaus, ant visų lankstinukų dedamo kalno gyvai. Kopti nekopėme, bet pasirinkome apsilankymą Hakonės miestelyje, kuris garsėja gražiu vaizdu į Fuji kalną. Aišku, tik kai būna geras oras. O geras oras būna tikrai ne kasdien… Užbėgant įvykiams už akių, kalno mes tą dieną taip ir nepamatėme, tačiau sekančią dieną, anksti ryte belaukdami autobuso, tolumoje pamatėme šį nuostabų gamtos kūrinį. Neįmanoma apsakyti jausmo, kuris užplūdo – šokinėjau iš džiagsmo, bėgau prie ežero (na, dalis bėgimo buvo ne tiek iš džiaugsmo, kiek iš baimės pavėluoti į autobusą). Ir taip, gyvai jis atrodo nepaprastai gražiai.
O grįžtant prie Hakonės, šiai dienai pasirinkome populiarų maršrutą, kuriame pradžioje važiuojama traukinuku, tada dar vienu traukinuku, tada persėdama į keltuvą, kuris kelia per įspūdingai atrodančius sieros laukus ir, esant geram orui, leidžia tolumoje pamatyti Fuji kalną. Toliau yra lipama į piratų laivą, plaukiama per ežerą ir išlipama Hakonės miestelyje, kuriame laukia nakvynė.
Jei skamba komplikuotai, tai realybėje viskas yra be galo aišku ir agalvota, tereikia eiti su minia, o ir šiaip, rankose bus žemėlapis, visur aiškiai sudėti ženklai. Ir aišku, kuo anksčiau pradėti šią kelionę, nes paskutinis keltuvas yra gana anksti, o jį nespėjus, neįmanoma pabaigti kelionės, nes jau nespėsite į piratų laivą. Mes išvykome ~10 val. iš Tokijo ir jau turėjome šiek tiek skubėti, kad visur spėtume.
Ar patiko? Nežinau, esu kamuojama dvejopų jausmų. Man labai patiko sieros laukai, vaizdai, tačiau visą dieną keltis keltuvais, važiuoti traukiniais, eiti paskui minią ir nuolat žiūrėti į laikrodį turbūt nėra man mėgstamiausia veikla. Greičiausiai daug mieliau apsilankymui Hakonėje rinkčiausi automobilį, važiuočiau vingiuojančiais serpantinais ir neprisiriščiau prie konkrečių veiklų. Tačiau iš kitos pusės, visiškai nereikėjo sukti galvos kur važiuoti ir kur ką daryti – viskas itin sklandžiai suplanuota, tereikėjo mėgautis aplinka. Traukinukui vingiuojant romantišku kraštovaizdžiu, negali atsigrožėti Japonijos gamta.
Nuoroda: Diena Hakonėje pagal lietuvį, gyvenantį Japonijoje.
Pats Hakonės kurortas garsus onsenais (natūraliomis karštosiomis versmėmis), labai populiaru ten nuvykti ir praleisti savaitgalį, ką ir daro dauguma japonų. Miestas netoli Tokijo, todėl tobulai tinka trumpoms savaitgalio išvykoms. Buvome prigąsdinti, kad visi restoranai anksti užsidaro ir būtinai turime imti viešbutį su vakariene, nes kitaip liksime alkani. Tačiau viduryje miestelio stovi puikiausias supermarketas, dirbantis visą parą ir siūlantis visokio tipo maistą.
Papildomos išlaidos:
- JR pasas nepadengia šios dienos pramogų, reikia įsigyti Hakonės 2 arba 3 dienų pasą. 2-iejų dienų pasas kainuoja ~ 6,100 yen (40 eur).
2 diena. Kiotas: įsikūrimas ir pirmoji pažintis su geišomis
Kioto turbūt laukiau labiausiai iš viso kelionės maršruto ir galiu trumpai atsakyti – nenuvylė, tikrai buvo verta laukti. Buvo kitoks, nei mano mintyse (prisiskaičius ir prisižiūrėjus filmų apie geišas), bet vistiek pilnas istorijos, geišų, parkų ir nepaprastai gražių šventyklų.
Pirmąją dieną Kiote pradėjome nuo trumpo pasivaikščiojimo nuo traukinių stoties iki viešbučio. Vietoj planuotų 20 min. užtrukome beveik 40 min., bet saulei šviečiant tai nesudarė jokių nepatogumų. Pirmos dienos planas: pasivaikščiojimas po centrinį rajoną, Nishiki maisto turgus ir vakarinė ekskursija po Gioną, geišų rajoną. Šios dienos ekskursija – mokama, buvome tik dviese. Gidas buvo paruošęs išsamią ekskursiją, pasakojo su lengvu humoru ir pateikdavo europiečiams suprantamus pavyzdžius.
Nuoroda: Naktinis turas po geišų rajonus
Iki šiol atsimenu, kad japonų vaikai piešia raudoną, o ne geltoną saulę (nes vėliavoje yra raudona saulė), kad kiekvienas geišų rajonas turi savo žymėjimus ant plytelių bei popierinių žibintų (kad girti japonai nugriuvę ant šaligatvio lengvai suprastų, kur jie yra) ir kaip rasti tuos paslaptingus geišų arbatos namus.
Papildomos išlaidos:
- Ekskursija po Kiotą ~20 eur/asm.
3 diena. Kiotas: ekskursija po Kioto šventyklas ir parkus
Rytą pradėjome ekskursija po Kiotą su Kyoto Localised turu. Aplankėme Gion Shirakawa, Maruyama parką, Chionin Sanmon šventyklą, garsiąją Yasaka Pagoda, prie kurios visi bando turėti nuotrauką, Ninen-Sannei Zaka kalvą ir nuostabiąją Kiyomizu šventyklą. Jei turo pradžioje buvome beveik vieni, pabaigoje jau grūdomės per žmonių minias ir bandėme vienas nuo kito nepasimesti.
Po turo pasileidome dar kartą apžiūrėti siaurųjų gatvelių, pasidaryti nuotrauką žmonių minioje prie Yasaka Pagodos (nors pradžioje norėjau, bet galiausiai atmečiau idėją keltis penktą valandą tam, kad turėčiau nuotrauką be žmonių minios).
Kalvos papėdėje susiradome ramenų restoraną ir suvalgę pačią didžiausią savo gyvenime rameno porciją nusprendėm, kad daugiau jų nebevalgysim. Užteks. Sultinys ir spagečiai (ką ten spagečiai, milijonas spagečių) mūsų skrandžiams buvo kažkas tokio, po ko ilgai negalėjom žiūrėti nei į makaronus, nei į patį rameną.
Popiet aplankėme Nijō pilį, saugančią senąją samurajų istoriją. Nijō pilis yra viena žinomiausių pilių Japonijoje dėl savo istorinės svarbos, iškilumo ir miesto bei UNESCO pasaulio paveldo statuso.
Papildomos išlaidos:
- Kioto dienos metro kortelė ~800 yen (5 eur)
- Bilietas į Nijō pilį ~800 yen (5 eur)
4 diena. Kiotas: garsieji tori vartai ir bambukų giraitė
Turbūt visi yra matę nuostabiųjų japoniškų tori vartų nuotrauką Fushimi Inari šventovėje. Neabejotinai, tai yra vienas lankomiausių objektų. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad ir kaip anksti beatsikelsi, kad ir kaip anksti ten nuvyksi, minios neišvengsi. Tačiau yra vienas svarbus aspektas – dauguma lankytojų aplanko tik apatinę maršruto dalį ir nebelipa toliau. Taigi lipant toliau, žmonių mažėja, mažėja ir galiausiai pajaučiate, kad esate beveik vieni.
(nuotr. iš nerdnomads.com)
Šventovėje yra 1,000 tori vartų, o jos ištakos siekia net 8-ąjį amžių. Inari kalnas turi daugybę mažų šventyklų, kurios yra sujungtos tori vartais. Dauguma lankytojų nusiperka mažyčius tori vartelius, rašo palinkėjimus ir kabina juos ant didesniųjų tori vartų. Man tai kažkuo priminė mūsų kryžių kalną.
Tori vartai yra tradiciniai japoniški vartai, dažniausiai aptinkami prie įėjimo į šintoizmo šventovę arba jos viduje, kur simboliškai žymi perėjimą nuo kasdienybės prie šventumo, tai tarsi perėjimas iš žemiškojo pasaulio į dieviškąjį. Čia, Fushimi Inari šventovėje, įvairios įmonės ir verslai pastato savo tori vartus kaip sėkmės simbolį, kad jų verslas klestėtų, taigi kiekvienais metais šių vartų vis daugėja ir daugėja.
Praeiti visą taką reikės kažkur ~2 val., tualetai tik kalno papėdėje. Specialios avalynės nėra, tik nusiteikti ilgai ilgai kopti laiptais. Tačiau kelionė neprailgsta – pakeliui pilna mažų šventyklų, aplinkui gražus miškas, o atvirose aikštelėse atsiveria vaizdas į Kioto panoramą.
Po šio apsilankymo laukė nuostabaus grožio ir dar turistų neaptikta Daigo-ji šventykla. Ar dėl to, kad buvome rudenį, ar kad nebuvo daug žmonių, ši šventykla paliko vieną geriausių įspūdžių. Nuostabaus grožio parkas su kriokliukais, japoniškais klevais ir šen bei ten stovinčiu vienu iš šventyklos komplekso pastatų. Ši šventykla irgi įtraukta į UNESCO paveldo sąrašus.
Šiame šventyklos komplekse stovi vienas iš ekstravagantiškojo Momojama architektūros pavyzdžių – Sanboin rezidencija, kuri buvo pastatyta Toyotomi Hideyoshi vyšnių žiedų žydėjimo festivaliui. Taip pat šiame komplekse galima rasti seniausią Kioto pastatą – medinę pagodą, pastatytą 951 m.
Po šio apsilankymo laukė trumpi pietūs ir kelionė iki Arashiyama bambukų giraitės. Čia jau buvome gana vėlokai, stipriai po pietų, bepradedant temti, todėl to nuotraukose matomo nepaprasto žalumo taip ir nepamatėme. Pati giraitė nėra didelė, ją galima pereiti per 10 min., tačiau dažniausiai čia žmonės užtrunka daug ilgiau, nes vyksta ilgos ilgos fotosesijos.
Dienos metu šioje giraitėje grūdasi ištisos minios, norint gražių nuotraukų reikia atvykti anksti ryte. Na, o jeigu noras yra tik pasivaikščioti, kaip kad norėjome mes, tinkamas laikas ir prieš pat saulėlydį. Nuo bambukų giraitės iki traukinių stoties galima grįžti specialiu traukiniu (mokamu) arba daryti kaip mes ir lėtai, apžiūrint gyvenamuosius rajonus, grįžti pėsčiomis.
Tiesa, gerinant dienos planą, būtų galima bambukų giraitę aplankyti iš ryto, tuomet nuvykti į Daigo-ji šventyklą, o vakare aplankyti kokį nors geišų pasirodymą. Sekančią dieną reiktų pradėti nuo Fushimi Inari šventovės, o toliau judėti link Naros. Fushimi Inari šventovė yra tarpinė stotelė link Naros, tokiu būdu pavyktų sumažinti kelionių traukiniais laiką.
Papildomos išlaidos:
- Bilietai į Daigo-ji šventyklą ~1500 yen (9 eur)
- Kioto dienos metro kortelė ~800 yen (5 eur)
5 diena. Nara: pasimatymas su elniais
6 diena. Osaka: pažintis su maisto sostine
Rytą pradėjome klaidžiodami po Namba rajoną, garsėjantį gatvės maistu. Buvome be jokio plano ir maršruto (o gal toks ir buvo planas?), tad slankiojome aplinkinėmis gatvėmis ir bandėme įvairų maistą bei tyrinėjome aplinką. O peno akim šis rajonas tikrai negaili.
Tereikia tik pasisukti, ir jau nosį kutens Takoyaki kvapas. Tai aštuonkojų kamuoliukai paskendę įvairiuose padažuose. Jei nesinori valgyti, tuomet laiką galima leisti tiesiog žiūrint, kaip tas gatvės maistas gaminamas – užsižiopsojus valandos slenka nejuntamai.
Popiet laukė apsilankymas Osakos pilyje. Osakos pilis garsėja savo akmenine siena, kurios statybai buvo panaudota nuo 500 000 iki 1 milijono didelių akmenų, kurių kiekvienas svėrė iki 12 kg. Aplink pilį yra parkas, į kurį suplūsta žmonės sakurų žydėjimo ir klevų raudonavimo laikais. Pačioje pilies viršūnėje yra apžvalgos aikštelė, iš kurios atsiveria vaizdas į visą Osakos miestą.
Papildomos išlaidos:
- Osakos dienos metro kortelė ~820 yen (5 eur)
- Osakos pilis ~600 yen (4 eur)
7 diena. Osaka: gatvės maistas ir turgūs
Ryte pradėjome po Osakos miestą su nemokamu Osaka Localized pasivaikščiojimo turu. Turo metu aplankėme Doton-bori maisto gatvę (kurią jau buvome matę dieną prieš), Kuromon turgų, garsų šviežiomis jūros gėrybėmis, Sennichi turgų, prekiaujantį įvairiais suvenyrais, virtuvės prietaisais, sendaikčiais ir dar keletą aplinkinių objektų.
Po turo grįžome paslankioti į Sennichi turgų ir čia jau reikėjo save prilaikyti, kad nenusipirktume visų gražių puodelių ir suvenyrų. Radome čia ir Takoyaki (aštuonkojų kamuoliukų) keptuves, svarstėme, ar pirkti, ar tilps į lagaminą ir ar apskritai, ar naudosime grįžę namo. Sveikas protas laimėjo, nepirkome, bet pagundų šiame turguje tikrai nemažai.
Popietę praleidome lankydami kitą Osakos pusę, Tsūtenkaku rajoną. Čia yra daug mažų kavinukių, gatvės maisto, turgus ir bokštas su apžvalgos aikštele. Grįžome pro anime gatvę, kuri, tiesą pasakius, buvo kažkuo net mielesnė negu Akihabara rajonas Tokijuje – maža, jauki, koncentruota, neperkrauta žmonių.
8 diena. Hirošima: prisimenant targediją
Hirošimoje kartu su JR pasu gaunamas ir nemokamas miesto transportas. Ne visas, tik turistinis maršrutas, bet jis daro ratą pro visus lankomiausius objektus, tai tikrai galima pilnai išnaudoti judėjimui po miestą ir nepirkti dar vienos transporto kortelės.
Hirošimos taikos memorialinis muziejus organizuoja nemokamas ekskursijas po Taikos memorialinį parką, kurias veda savanoriai, dažniausiai vyresnio amžiaus japonai, kurie nebūtinai gerai kalba angliškai. Nepaisant to, ekskursija tikrai verta dėmesio, jos metu pasivaikščiojome po svarbiausias vietas ir sužinojome daugybę naujų faktų apie Hirošimos tragediją. Svarbu atsiminti, kad ekskursijos vyksta tik iki 14 val.
Mes bevažinėdami nemokamu autobusu nebespėjome į šią ekskursiją (5 min vėlavome!), todėl ją teko perkelti į sekančią dieną. Registruotis į ekskursiją nėra galima, reikia ateiti tam tikru laiku ir laukti.
Aplankėme Hirošimos taikos memorialinį muziejų, kartu pasiėmėme audiogidą (rekomenduoju). Pats muziejaus konceptas gana įdomus. Pagrindinė ekspozicija pateikta per nukentėjusių žmonių prizmę, ekponuojami jų daiktai, pasakojamos jų šeimos istorijos. Mažojoje salėje pristatoma bendrinė informacija apie Hirošimos tragediją, yra daugiau skaičių ir statistikos.
Vakare verta užsukti į Okonomijaki meką, “Okonomimura”. Šiame pastate per tris aukštus yra įsikūrę tik Okonomijaki restoranai. Šią vietą mėgsta lankyti ir vietiniai, ir turistai, visi čia randa sau vietos. Patirtis tikrai autentiška, japonų kalbos mokėti nereikia, svarbu tik rasti laisvą vietą, kurių čia ne tiek ir daug!
Papildomos išlaidos:
- Bilietai į Hirošimos taikos memorialinį muziejų ~200 yen + audio gidas 400 yen
9 diena. Hirošima: Miyajima sala
Rytą pradėjome nuo ekskursijos Hirošimos taikos memorialinį parką. Buvome patys pirmi, tačiau ir japonai punktualūs, tad ilgai nestovyniavom ir jau netrukus vaikščiojom su gidu po parką.
Po pietų aplankėme Miyajima salą, kuri garsėja milžiniškais tori vartais. Jie potvynių metu tarsi plūduriuoja ant vandens, o šis vaizdas yra vadinamas vienu iš trijų geriausių Japonijos vaizdų (kiti du – Matsushima paplūdimys, Amanohashidate įlanka).
Prieš čia vykstant reiktų peržiūrėti potvynių laiką, dažniausiai atoslūgis būna ryte, o vanduo pakyla jau vakarop. Jei pavyks, pavyks pamatyti vartus sausumoje, ir vandenyje, nepaprastas vaizdas.
Nuoroda: potvyniai ir atoslūgiai saloje.
Saloje yra kelios šventyklos, taip pat ir kalnas, į kurį galima arba lipti pėsčiomis, arba keltis į keltuku. Į kalno viršų jau nebekilome (nes rytą praleidome ekskursijoje po muziejaus parką), bet laiko pasivaikščioti po visą miestelį tikrai pakako. Šioje saloje lygiai taip slankioja elniukai ir bando iš turistų atimti maistą. Jei nepavyko nuvykti į Narą, tuomet puiki galimybė juos sutikti yra čia.
Saloje aplankėme Itsukushima šventovę, paspoksojome į penkių aukštų pagodą, apėjome Momijidani parką, suvalgėme ledų ir plaukėme atgal.
Papildomos išlaidos:
- Įėjimas į Itsukushima šventovę ~300 yen (~2 eur)
10 diena. Osaka: futuristinių mašinų paroda
Pagal planą šią dieną turėjome aplankyti Himeji pilį (įtraukta į UNESCO, viena gražiausių Japonijos pilių), tačiau vienam iš kelionės dalyvių pradėjus intensyviai siūlyti aplankyti futuristinių mašinų parodą (angl. Osaka Mobility Show), planai buvo pakeisti.
Paroda vyko Osakoje, Expo parodų rūmuose. Buvo visai įdomu išklysti iš turistinio maršruto ir nuvykti į rajoną, kuriame buvome beveik vieninteliai užsieniečiai. Po truputį mažėjo anglų kalbos, o ir pati paroda orientuota tik į japonus – viskas japonų kalba.
O šiaip – jei ne šią, o kitą parodą tikrai rekomenduočiau, priklausomai nuo to, kas vyktų viešnagės Japonijoje metu. Smagu pamatyti, kaip Japonija pristato produktus, kaip skiriasi jų ir mūsų požiūriai, aptarnavimas, estetika, o ir šiaip, toks pabuvimas ne turistinėje vietoje padeda geriau pažinti šalį.
Papildomos išlaidos:
- Apsilankymas parodoje ~1700 yen (10 eur)
- Osakos dienos metro kortelė ~820 yen (5 eur)
11 diena. Kanadzava: Japonijos perlas
Kad Kanadzava yra Japonijos perlas sugalvojau ne pati, bet radau būtent tokius apibūdinimus. Jei jau sako, tai gal žino ir štai su tokiu nusiteikimu atvykome į šį miestą.
Viena garsiausių ir labiausiai lankomų vietų – Kenroku-en, japoniškieji sodai. Šįkart nesikėlėme anksti, pakeliui aplankėme Kanadzava pilies parką, todėl į sodus patekome jau kartu su visais turais. Grūstis nereikėjo, labai ir nepajutome žmonių masės.
Po pietų apsilankėme Higashi Chaya geišų rajone, kuris, palyginus su rajonais Kiote, yra labai mažas. Planavome papietauti Omicho turguje, tačiau čia buvo vien žuvis ir jūros gėrybės, prisiuostėme ir prisižiūrėjome jos jau Osakoje, todėl ilgai čia neužtrukome.
Planuose buvo šiuolaikinio meno muziejus, tačiau tądien jis neveikė.
Bendrai apsilankymą šiame mieste pavadinčiau poilsiu nuo didžiųjų miestų – viskas šalia, aišku, galima nueiti pėsčiomis.
Papildomos išlaidos:
- Apsilankymas Kenroku-en japoniškuose soduose ~300 yen (2 eur)
12 diena. Nagano: šventykla ir sakės degustacija
Nagano mieste pasijutome šiek tiek patekę į transporto pinkles – labai daug kur negaliojo mūsų turimas JR pasas. Buvau numačiusi aplankyti Togakushi šventyklą ir mišką su milžiniškais medžiais šalia jos, tačiau teko juos praleisti (arba vėl papildomai sumokėti ~2900 yen (18 eur) / per asm.). Nusprendėme, kad tie objektai nėra verti tos kainos, panašių šventyklų ir miškų matėme, o ir laiko neturėjome tiek daug, kad pilnai išnaudotume transporto kortelę.
Visgi taip lengvai išsisukti nepavyko, vieną papildomą kortelę visgi reikėjo nusipirkti dėl sniego beždžionių – JR pasas negaliojo ir čia. Taigi galiausiai apsipirkę naujomis transporto kortelėmis pajudėjome apžiūrėti miesto. Mus buvo informavę, kad mūsų sniego beždžionių pasas galioja ir viešajam transportui Nagano mieste, taičau, mūsų nusivylimui, čia negaliojo.
Aplankėme Zenkoji šventyklą, tuomet Nishi-no-Mon sakės gamyklą ir… viskas. Šiame mieste daugiau nelabai yra ką daugiau pamatyti. Aš netgi sakyčiau, taupant laiką buvo galima ryte nuvykti į sniego beždžionių parką, po pietų aplankyti šventyklą, sakės gamyklą ir sėkmingai judėti Tokijo link, ten praleidžiant papildomą dieną.
Nakvojome Suzan miestelyje, tradiciniame rokan. Nuvykome ten net 16 val. (kaip jau minėjau, nelabai turėjome veiklos, o lauke buvo visai vėsu, apsiniaukę, slankioti nebuvo noro). Suzan miestelyje lygiai taip pat nebuvo ką veikti, tačiau tai netrukdė juo susižavėti – jis buvo tipinis mažas japoniškas miestelis, su keliomis kavinukėm, keliais supermarketais ir keliais restoranais.
Nakvynės šeimininkė parekomendavo aplinkines lankytinas vietas. Vakare, nuėję į restoraną, jautėmės kaip tikrame japonų kaime, kur visi vieni kitus pažįsta ir šaltus vakarus leidžia besriubčiodami karštą rameną. Po didžiulių ir milžiniškų miestų šis kaimelis buvo tikra atgaiva.
Būtent šiame regione būtų labai pravertusi mašina – atstumai nėra dideli, miesteliai maži, su parkavimu problemu nėra, o ir būtų buvę galima daug daugiau pamatyti.
Papildomos išlaidos:
- Sniego beždžionių dviejų dienų pasas ~4000 yen (25 eur).
13 diena. Nagano: Sniego beždžionės
Iš tikro, į šią Japonijos vietą pagrinde ir trenkėmės dėl sniego beždionėlių. Įvedu interneto paieškoje “snow monkeys” iškart vaizduose pasimatys mielos, snieguotos, karšto vandens versmėse besiturškiančios beždionytės. Dėl sniego nebuvome per daug naivūs – dar tik pati žiemos pradžia, daug vilčių, kad bus prisnigę, neturėjome. Tačiau dėl besimaudančių beždžionėlių abejonių nebuvo.
Beždžionėles pasiekti nėra labai paprasta – reikia pavažiuoti traukiniu, tada autobusu, o tada dar eiti geras 40 min. pėsčiomis. Ir kai po tokios ilgos kelionės galiausiai pasiekėme beždžioniukes, apėmė šioks toks nusivylimas – tik tiek?
Paspoksojome valandėlę, jos kaip pasiutę lakstė aplinkui, besimaudančių daug nebuvo, tik viena senolė be proto ilgai mirko vandenyje. Aplinkui vaikščiojo parko prižiūrėtojai, maitino jas. Pačiame parke buvo vienas vandens baseinas, kuriame jos ir maudėsi, šalia – upė, aplink kurią jos lakstė. Pastovėjome ir prie upės, paspoksojome, daugiau nelabai buvo kur ir vaikščioti – teritorija mažas, oras šaltas.
Nakvynės šeimininkė mums rekomendavo atgal iki miestelio nebevažiuoti autobusu, o eiti kita upės puse pėsčiomis. Negalėčiau prieštarauti, pasivaikščiojimas buvo labai smagus. Ėjome šalia upės, o aplinkui buvo garai nuo onsenų. Kvapas irgi buvo specifinis, o tolumoje matėsi kalnai. Labai gražus maršrutas.
Norint dar labiau įsijausti į aplinką, būtų galima čia nueiti į kokį nors onsesną; mes nenuėjome, nes nebuvome tam pasiruošę, tačiau turint galimybę tikrai verta.
Grįžinėjant iki Nagano, buvau suplanavus ir daugiau lankytinų vietų aplink šią gyvenvietę, tačiau visur reikėjo vykti traukiniais. Realybėje tai reiškia laukimą, persėdimus ir labai greitą laiko tirpimą. Pažvelgę į laikrodžius supratom, kad turime vos kelias valandas, o dar reikia pavalgyti, pasiimti lagaminą ir kažkaip pasiekti Tokiją. Na, ne kažkaip, o greituoju traukiniu, į kurį reikėjo dar nuvažiuoti regioniniais traukiniais.
Išlaidų suvestinė
Čia pateikiu lankomų objektų ir transporto išlaidas per žmogų.
- Transportas: 80 eur
- JR pasai tuo metu kainavo: 295 eur (dabar ~500 eur)
- Lankomi objektai: 42 eur
Ar dar vykčiau į Japoniją?
O taip, tikrai taip. Dar liko begalė nepamatytų ir nepatirtų dalykų, viskas, ką čia veikėme, tai tik labai maža dalele prisilietėme prie kultūros ir istorijos. Ir dabar pas mane prie lovos padėtos knygos apie Japoniją, kurias skaitau, mintyse pritariu ir kartoju, kad jei nebūčiau ten buvus, visai kitaip skaityčiau ir iki galo nesuprasčiau.
Į Japoniją reikia nuvykti, reikia pamiegoti šaltame tradiciniame japoniškame name, pasivažinėti traukiniais ir patirti jų maisto kultūrą. Tik po to ateina suvokimas, kodėl jie tokie keisti, kitokie ir apskritai, kodėl kai kurie dalykai egzistuoja pasaulyje.