Kelionės data: 2021 rugpjūčio 7-22 d.
Kaip ir daugumą kitų kartų, kai sugalvojame kelionę ne šiaurinėje Europos pusėje, pagrindinis iššūkis – įveikti Lenkiją. Kad ir kaip žiūrėtum į žemėlapį, apvažiuoti nepavyks.
Pirmoji nakvynė numatyta Slovakijoje, kalnuose (tas idiliškas noras pabusti kalnų apsuptyje), o toliau kelionė iki Vengrijos ir pirmas rimtas sustojimas Budapešte. Tačiau planai keičiasi jau pirmą dieną. Jau artėjant prie Zakopanės, kalnų vaizdai užburia ir jau kalbinu V. pasilikti kalnuose bent vienai dienai, nueiti į kokį žygį, pailsėti nuo važiavimo. V. idėją palaiko, tik skelia naujieną – jis vis dar oficialiai “budi” darbe, todėl privalome būti ten, kur yra interneto ryšys. Na, kalnuose ryšio dažniausiai nebūna, tad mano jau mintyse išpuoselėtą žygį į gražiausią Slovakijos viršūnę – Krivan, teks atidėti. Po neilgos diskusijos nusprendžiam, kad Žemieji Tatrai bus labai gera kelionės pradžia.
Artėjame prie Slovakijos sienos, stojame parduotuvėje užsipirkti maisto (nes gi Lenkijoje pigiau). Įvažiuodami į stovėjimo aikštelę, stebime žmones, ar reikia veido kaukių, ar nereikia. Lenkija pasirodo panaši į Lietuvą – parduotuvėse lyg ir su kaukėmis, o kitur pagal nuotaiką.
Jau ties siena matome policiją, krapštome visus turimus popierius(pasai, neigiamas covid testas). Muitininkas stabdo, klausia:
– Kur važiuojate?
V., visas išsišiepęs skelia:
– Į Slovakiją!
Aš vos nespringstu juoku, skubu pataisyti “tranzitas į Juodkalniją”, kad tik nepradėtų prašyti visokių pandeminių popierių ir pasakoti apie karantiną. Na, taip, koks klausimas, tosk ir atsakymas. Kur gi daugiau važiuojame, jei ne į Slovakiją per Slovakijos sieną? O stebuklingas žodis “transit” gelbėjo mus visos kelionės metu. Policininkas neatrodo labai mumis susidomėjęs, pamoja ranka – važiuokit.
Pirmoji nakvynė autobusiuke
Iki numatyto sustojimo nei daug, nei mažai – viena valanda kelio. Nepaisant to, mes, dar ne itin patyrę kemperistai, bandom važiuoti dar toliau. Valandos eina, V. bando surasti TĄ tobuląją vietą (spėju, kad tikėjosi rasti tuščią aikštelę su užrašu “parkuokitės čia, mes jūsų laukėme”), bet realybė yra kitokia – daug kur ženklai, kad tai viešbučio stovėjimo aikštelė arba kad su kemperiais negalima sustoti. Pagaliau, jau visai prie Jasna miestelio randam neblogą stovėjimo aikštelę ir ten įsikuriam.
Ryte nubundu nuo žmonių balsų – stovėjimo aikštelė beveik pilna, turistai suvažiavo apžiūrėti urvų. Svarbiausias faktas – netoliese stovi žmogus ir renka pinigus už parkavimą. Greitai paslapčia persėdame į priekį ir važiuojame iš čia, kol mūsų neužmatė. Už kelių šimtų metrų randame tuščią aikštelę su nuostabiu vaizdu į kalnus ir, kas svariausia, be jokių rinkliavų už stovėjimą. Aišku, stovi ženklas, kad kemperiams negalima, bet mes gi ne kemperis, tad stojame pusryčiauti.
Pirmoji kiaušinienė su sasyskom (oj, kiek dar daug kartų ją valgysim), pirmas kavos puodelis (paaiškėjo, kad užmiršome pasiimti kavą, tai buvo arbata) ir pirmas pasitikrinimas, ar patogu gaminti maistą. Gaminame su mažaisiais dujų balionais, vis primenu V., kad reikia pasipildyti didįjį balioną, nes kalnuose jau nebus kur. Čia užbėgus įvykiams už akių iškart galiu pasakyti – nei viena bandyta degalinė nesutiko papildyti mūsų baliono, o ties kelionės viduriu V. nusprendė, kad dujų ten jau yra ir nereikia pildyti. Šio baliono taip ir neišbandėme, pilnai pakako mūsų turimų mažyčių balionėlių. Interneto platybėse radome, kad pildo viena lietuviška degalinė, prieš kitą kelionę ten reiks būtinai užsukti.
Slovakų Rojus
Nors tarėmės pasivaikščioti po Žemuosius Tatrus, tačiau pasukome į Slovakų rojų (taip, dėl interneto, Žemuosiuose tatruose irgi nėra interneto ryšio), Čingov miestelį. Vidurdienį nėra pati geriausia mintis išeiti į žygį, bet takas netolimas, vietos žinomos, turėtume ne tik spėti, bet ir grįžę po sūrio kepsnį suvalgyti, kuriuos siūlo netoli stovėjimo aikštelės esantis restoranas. Deja, žygį pradedame tik po geros valandos – spėjame du kartus pasiklysti, kol nusprendžiame, kad reikia užsukti į info centrą ir išsiaiškinti, kur gi tas atrakcijų pilnas kelias.
Viską susižymėję išskubame (vėl spėjame pasiklysti, kažkaip su takų žymėjimu mum nesiseka), mintyse kartojam “mėlyna, žalia, grįžtame žalia”. Einame palei upę, sustojame sankryžoje. Du keliai – vienas į kalną, kitas palei upę. Tikrinu visus užrašus, ką nupasakojo info centro darbuotojas. Panašu, kad mums į kalną. Lipame ir, o siaubeli, kas sugalvojo tokį taką! ir kaip jį galima rekomenduoti kam nors! Status kaip kažin ką, dar nepasiekę viršaus jau pribaigiame nemažą dalį mūsų vandens. Stoviniuoju, V. skubina. Nuotraukų nedarom, nes aplink miškas, vaizdo nėra. Karts nuo karto nulipa koks žmogus ir mums tai vis primena, kad laikas tiksi, reikia skubėti. Vargais negalais įveikę kalną, mišką ir pievą atsiduriame prie restorano, nuo kurio jau turėtų prasidėti smagioji trasa.
Tikrinu žemėlapius ir suprantu, kad mes sugebėjome vėl pasiklysti – ne ten pasukome sankryžoje – reikėjo eiti palei upę, o ne lipti į kalną. Pagrindinė trasa, kuri eina upės vaga, yra vienpusė, o mes esame jos viršuje. O tai reiškia, kad mums reikia grįžti atgal ir apeiti tą kalną, į kurį įkopėme. Šiokią tokią neviltį ir diskusijas kaip kad – o gal einam namo, gal užteks to sūrio kepsnio, pakeičia detalus žemėlapio tyrinėjimas – galima kitais kelias pasiekti upės vagą ir tokiu būdu praeiti trasą. Aišku, visa ta mums “kainuos” 2 valandas kelio, bet vakaras dar toli, esam kupini jėgų, galim bandyti.
Suvalgome atsineštus pietus ir judame toliau. Pakeliui V. randa šaltinį ir prisipila butelius vandens. Pradžioj dar šaipiaus, kad vakarą praleis tualete, bet paskui ir pati gėriau ir dar gailėjaus, kad tiek mažai prisipylėme.
Kelias atgal ir sūrio kepsnys
Tos dvi valandos prailgsta, upės vagą pasiekiame jau gauna pavargę. Pradedame vis dažniau žiūrėti į saulę ir priminti sau, kad kalnuose greitai temsta. Lipame laiptukais, kopetėlėmis, randame kabančius tiltus – labai graži trasa, tik pusė jos džiaugsmo nuplaukia dėl nuovargio ir skubos. Kadangi Slovakų Rojuje esu jau trečią kartą, širdies neskauda greitosiomis lipant laiptais ir ne visada suspėjus pasidžiaugti gražiu vaizdu.
Ėjimas vakare turi ir savų pliusų – ėjome visiškai vieni. Senesniais kartais, kad ir kaip anksti išeidavome, eidavome masėje žmonių, daug laiko reikdavo prabūti lūkuriuojant, kol koks mažiau judrus žmogus užsiropš ant akmens arba kol baigs išfotografuoti visą fotoaparato atmintį.
Pietų vietą pasiekiame beveik skrisdami ir, daug nedvejoję, be pertraukos, pasukame tuo pačiu keliu, kuriuo ir atėjome. Restorane buvę žmonės dar kažką rėkauja, bet mes skubame tolyn – kelią žinome, sugebėsime grįžti ir naktį. Aplinkui pradeda griausti, dar labiau sutemsta, bet laikrodis rodo, kad iki tikrosios tamsos dar dvi geros valandos. Žmonių nėra, pralekia viena kita voverytė, oras kvepia gaiva, tad eiti visai smagu. Beveik visa trasa reikia leistis žemyn, pagaunu save jau šokinėjančią.
Grįžtame jau sutemus, bet dar ne naktį. Lyti taip ir nepradėjo, debesis nuplaukė tolyn. Aptingusias kojas gelia nuo kiekvieno žingsnio, einu su viltimi gauti sūrio kepsnį ir tualetą. Vėliau viltis lieka tik dėl tualeto. Rezultate, ir tualetas, ir sūrio kepsnys jau buvo pabaigę savo darbo valandas, tad teko suktis taip, kaip mokame.
Įsikuriame su autobusiuku netoli stovyklavietės, dušą pakeičia drėgnos servetėlės ir vanduo iš penkialitrio. Švaručiai ir beveik kvapnučiai pasigaminame vakarienę (vėl sasykos su kiaušiniu). Surandu paslėptų saldumynų, pasidarome mėtų arbatos ir susėdę stebime žvaigždėtą dangų. Tolumoje girdime šniokščiant upę ir tolimą griaustinį, kojų skausmas jau kažkur dingęs. Gražu tuose kalnuose.