Tik atvykus į Maltą, mane apėmė labai keistas dejavu jausmas. Gatvės, namai – viskas kėlė tokį keistai pažįstamą ir kartu svetimą jausmą. Važiuojant autobusu saulė tyliai merkė akį, lėtai leidosi saulė ir vėl jutau tokį stiprų pažįstamą jausmą, kad net baisu. Atrodė, kad tuoj išlipsim į vakarėjančios dienos miestą, oras tvokstels karščiu, kažkur toli lakstys vaikai… Išlipame, bet visa to nėra, miestas miega – juk šaltasis sezonas. Vienas kitas žmogus nuskuba tolyn, tačiau čia nėra nei kvapo tingios siestos.
Po truputį lipdau miestą – gabaliukas Italijos, gabaliukas Ispanijos, kelios uolos primena Australiją… Kažkurią akimirką jau beveik girdžiu pradardant senutį Lisabonos tramvajų, o vandenyje matau plaukiojant Venecijos laivelius. Apsidairau, ir aš vėl čia, Maltoj, keistai daugialypiame mieste. Tokiame, atrodo, artimame, bet kartu ir visiškai nepažįstame.
Apie Maltą buvau girdėjusi labai daug – kad ten šilta, labai gražu, nelabai ką yra veikti, tačiau beveik visi vienbalsiai rekomendavo ten nuvykti. Nieko per daug nesitikėjau, nes labai bijojau nusivilti, kaip kad būna tokiais atvejais, kai galvoji, tikiesi, net mažumėlę įsisvajoji, bet kai pamatai, nusivili ir kažko labai trūksta, viskas visiškai kitaip, nei turėjo būti.
Tačiau tas keistas trūkumo ir pasikartojančio dejavu jausmas vistiek lydėjo mane visos kelionės metu. Grįžus namo apėmė keistas jausmas – lyg ir buvau Maltoje, lyg ir daug ką pamačiau, bet jaumas, lyg kažką labai artimo praleidau. Dabar jau noriu dar kartą nuvykti ten ir pajusti iš naujo – galbūt dabar, jau perskaičius tiek istorijos ir susipažinus su architektūra, viskas būtų kitaip.
Kiek laiko reikia Maltai?
Vieni sako, kad užtenka savaitgalio, kiti – kad savaitės per daug. Man rudens savaitgalio tikrai neužteko, spėjome tik akies kampeliu pamatyti šalį. Aišku, oras mums buvo labai nedėkingas, tačiau stengiausi jam priešintis kaip įmanydama. Pirmoji diena buvo graži ir saulėta, tad išvykome į Gozo salą. Antrą dieną nuo pat ryto pylė lietus, vaikščiojome po Valetą, tačiau reikia pripažinti, kad pilni vandens batai, permirkusios kojos nelabai padėjo pamatyti romantiškąją Valetos pusę. Trečią dieną pagaliau pasirodė saulė, tačiau sulaukėme nepaprastai stipraus vėjo. Buvau linkus nepasiduoti ir dar kartą pamatyti Valetą, bet apie pietus jau pradėti galvoti, kad šis planas bus nesėkmingas ir vėjas pagaliau ryšis nupūsti mane nuo vienos iš apžvalgos aikštelių.
Nors oras ir nelepino, temo anksti ir reikėjo skubėti besižvalgant į laikrodį, Maltą labai rekomenduočiau apsilankyti. Gal tik geriau pabandyti čia atvykti ne lietaus sezono metu ir ne lapkritį, kaip kad padarėme mes. Visgi, pasiryžus vykti čia rudenį, siūlyčiau pasiimti kelias poras batų, kad netektų džiovinti vienintelių turimų sportbačių su plaukų džiovintuvu, kaip kad teko man (ačiū viešbučiui už plaukų džiovintuvą ir tualetinį popierių, kuriuo prikišau batus) ir turėti gerą striukę, kurios neperpūstų vėjas (kurią, laimei, turėjau).
Atradimai Maltoje
Valetos požemiai
Vienu didžiausiu atradimu man tapo tai, kad Malta buvo nepaprastai svarbi antrajame pasauliniame kare ir kad čia gyveno žmonės dar prieš Egipto civilizaciją. Kažkokiu tai būdu, niekaip negalėjau prisiminti, kad Malta būtų paminėta istorijos vadovėliuose. Truputį paieškų internete, keletas klausimų draugams, besidomintiems istorija, ir jau žinau, kaip viskas buvo – tuo metu Malta buvo britų kolonija, todėl daugumoje šaltinių būtent taip ir minima.
Valeta turi požeminį miestą – bunkerius, kuriuose civiliai gyveno karo metais. Visi bunkeriai sujungti koridoriais ir visa ši infrastruktūra išsivysčiusi po visu miestu, taigi visi šios šalies gyventojai galėjo juose slėptis. Urviniai būstai buvo geriausia išeitis pasislėpti nuo Liuftvafės (Vokietijos karinių oro pajėgų) bombardavimo.
Negalėjau patikėti, kad Malta antro pasaulinio karo metais tapo vienu labiausiai subombarduotų žemės lopinėlių pasaulyje. Ant vos 27 km ilgio salos Ašies (Vokietijos, Italijos ir Japonijos) aviacija numetė 17000 tonų bombų. Požeminės slėptuvės buvo gyvybiškai reikalingos norint išgyventi šį košmarą.
Galiu pasakyti tik tiek, apsilankymas Maltoje privertė dar kartą atsiversti istorijos vadovėlius ir dar kartą viską prisiminti (arba sužinoti daugiau detalių).
Maltos šventyklos
Sekančiu mano atradimo tapo tai, kad Maltoje stūko šventyklos, senesnės nei Egipto piramidės ir Stounhendžas (!). Taigi, 3600 m. pr. m. e., Maltoje pastatytos statomos įspūdingosios akmeninės Neolito laikotarpio šventyklos. Mums gyvai jų pamatyti neužteko laiko, tačiau spėjome apie jas perskaityti Gozo saloje, archeologijos muziejuje. Mano sąršas, ką norėsiu pamatyti ateityje, nežymiai pailgėjo.
Valeta
Na, o trečias atradimas būtų visas Valetos miestas, kuris yra įtrauktas į UNESCO. Mane nustebino, kad nors Malta ir buvo nepaprastai stipriai subombarduota, Valetos miestas yra nepaprastai gražus ir turintis begalę senų pastatų.
Po antro pasaulinio karo Valeta buveo beveik visiškai sugriauta. Didžioji dalis neįkainojamo architektūrinio paveldo buvo sulyginta su žeme, o greitos rekonstrukcijos laikotarpis prasidėjo iškart po karo.
Maltą paeiliui valdė finikiečiai, graikai, kartaginiečiai, romėnai, bizantiečiai, arabai ir Šv. Jono riterių ordinas. Valetoje yra 320 paminklų, kurių visų plotas yra 55 ha ir yra viena iš labiausiai koncentruotų istorinių vietovių pasaulyje. Praleidusi ten lietingą dieną ir vieną pusiau saulėtą pusdienį manau, kad tikrai dar nespėjau visko pamatyti ir patirti.
Lietus Valetoje ir jokios galimybės likti sausiems
Pagalvojus apie Valetą, akyse pirmiausia pasimato siauros gatvelės, mediniai spalvoti balkonai, nuostabios kavinukės ir viską supanti siena. Išvykome į Valetą su naivia viltimi, kad baigsis lietus. Kiekvienas dangaus prašviesėjimas atrodė kaip vienas iš pasaulio stebuklų.
Vienas pagrindinių planų buvo aplankyti šv. Jono katedrą. Šiaip ne taip nuėjome iki jos, įsilinkome vidun – sekamdienis, vyksta Mišios. Moteris priekyje mojuoja prisėsti, klausome jos. Pakeliu akis ir – o siaube – ten nieko nėra, lubos baltutėlės. Mes esame ne toje bažnyčioje. Mažumėlę pratrypčioję, išjudame naujoms paieškoms.
Radome ir gan greitai, jau buvome pro ją praėję. Iš karto patekti nepvyksta, reikia luktelti, kol prasidės kitos Mišios – sekmadieniais pavienių lankytojų neįleidžia. Pusvalandis neprailgsta, bandome sušilti kavinukėje.
Pagaliau ta akimirka, kai patenkame į banyčią – to vaizdo jau neįmanoma sumaišyti su nieko – lubos, grindis, sienos – viskas yra išpiešta, aukso spalvos. Nepaprastai gražu ir įspūdinga.
Katedra suprojektuota maltiečių architekto Gerolamo Cassar ir pastatyta 1572 m. Bažnyčioje yra vienas iš labiausiai tarptautiniu mastu pripažintų Michelangelo Merisi da Caravaggio kūrinių, žinomų kaip „Šv. Jono Krikštytojo galvos nukirtimas“ (1608). Oratorijoje esantis paveikslas yra didžiausias Caravaggio meno kūrinys ir vienintelis, turintis jo parašą.
Po šv. Mišių viskas tampa gražiau – ir lietus aprimo, ir dangus šviesėja. Juokiamės, kad dažniau reikia eiti į bažnyčią, kad situacija pagerėtų. Pasivaikštome dar kelias valandas ir likusias šviesias valandas nusprendžiame praleisti žvejų miestelyje.
Žvejų miestelis
Žvejų miestelis yra nuostabiai aprašytas, labai išgirstas, tačiau didelio stebuklo čia nėra – nuostabiai graži pakrantė, spalvoti laiviukai ir žuvų turgus. Žiūrime pro apniukusį dangų į vandenį ir galvojame, kokios nuostabios spalvos jis turėtų būti saulei šviečiant. Pasidžiaugiame, kad nelyja.
Žmonių aplinkui nedaug, dauguma susirinkę vienoje iš pagrindinių miesto kavinių, eilė prie tualeto reikalauja didelio ištvermingumo. Puodelis kavos ir jau galime judėti į laikinus namus – jau žinome autobusus, kaip kas ir kur važiuoja, sumoki 1.50 eur ir važiuoji, kur reikia. Paprasta, aišku ir patogu.
Ką pamatyti Valetoje?
Nacionalinis karo muziejus
Įdomi ekspozicija ir puiki galimybė pasivaikščioti po Sankt Elmo forto sienas. Muziejuje saugomi karo artefaktai, datuojami ankstyvosiomis bronzos amžiaus fazėmis (2500 m. pr. Kr.).
Casa Rocca Piccola
Tai – šešioliktojo amžiaus rūmai ir labai mylimi šeimos namai. Tai yra unikali atrakcija pamatyti, kaip gyveno (ir vis dar gyvena) tikri aristokratiško savininko palikuonys. Apžiūrėti galimą didelę dalį kambarių, kai kuriuose šeimos nariai vis dar lankosi ypatingomis progomis – pavyzdžiui, susrenka vakarienės nuostabiame valgomajame.
Barrakka sodai
Valetą turi aukštutinį ir žemutinį sodą. Iš sodų atsiveria vaizdas į Didįjį uostą ir molą. Aukštutinį sodą apėjau net kelis kartus – labai gražus ir labai patogioje vietoje. O štai žemutinį netyčia praleidau – apžiūrėdama varpą, skirtą antram pasauliniam karui paminėti, vėl pamačiau sodo arkas. Galvoju, kaip aš čia taip ratais vaikštau ir kodėl tas sodas taip visur pakeliuj? Vakare, jau grįžus, tyrinėjau žemėlapį ir radau, kad visgi čia yra du sodai, nors ir labai panašiai atrodantys.
Saint-John’s Cathedral Museum
Nepaprasto grožio bažnyčia. Paprastai įėjimas yra mokamas, tačiau, galima sekmadieniais patekti į šv. Mišias ir tuo pačiu ją truputį apžiūrėti. Rekomenduočiau eiti į ansktesnes Mišias – mes ėjome į dvyliktos valandos, po jų daug laiko apžiūrėti neturėjome, jau vijo mus laukan.
Pjazza Teatru Rjal
Tai anksčiau buvęs vienas svarbiausių ir prestižiškiausių teatrų Valetoje, pastatas buvo subombarduotas antrojo pasaulinio karo metais ir dabar belikę tik griuvėsiai. Vasarą čia vyksta koncertai ir pasirodymai, o dabar, rudenį, jis tuščias ir uždengtas. Praeini skubėdamas ir net nepakeli akių.
Šalia šio teatro daugybė kitų įdomių vietų – minimalistiniai miesto vratai, Spazju Kreattiv meno centras, žalios durys, kurios, greičiausiai yra labiausiai fotografuojamos durys Valetoje ir daugybė daugybė kitų.
Gozo sala
Gozo sala – antroji pagal dydį Maltos sala. Pasižiūrėję oro prognozes, kad planuojama vienintelė saulėta diena mūsų kelionės metu, skubame ten nuplaukti, o gal verčiau reiktų sakyti – patekti. Pradžioje mūsų laukia valandos kelionė autobusu, tada – 30 min keltu bežiūrint į artėjančius lietaus debesis ir mes pagaliau išlipame saloje.
Įdomu, jog kiekvienas Gozo miestelis pats sau užsiaugina vaisių aplinkinėse giraitėse, o ir pati sala yra be galo žalia. Taip pat Gozo sala turi labai ypatingus savo sūrius. Pavasario metu viskas žalia, todėl karvės gauna žalios žolės. Vasaros metu žolė paruduoja, todėl tai atsiliepia pieno kokybei. Vietiniai sūriai vadinami gbejna. Kur benueitume, visur ieškojome šių sūrių, bet kai nežinai ko ieškoti, sunku ir rasti. Muziejuje, vienoje ekspozicijoje pamačiau baltus mažyčius sūriukus ir iškart nusprendžiau, kad čia tie, kurių mum reikia. Spėkit, kas išpirko beveik visą sūrį mažytėje Valetos parduotuvėje?
Gozo saloje taip pat yra druskų garyklos Xwejni, kuriose išgaunama vietinė druska, o pati Malta gamina vyną, kurio niekur neeksportuoja, taigi jo galima paragauti tik Maltoje. Po truputį pradeda atrodyti, kad Malta viską pasigamina pati ir net jei būtų atskirta nuo pasaulio, sugebėtų išgyventi.
Tik atvykę į salą, pirmas dalykas kurį turime padaryti – rasti tualetą. Einama požemine perėja, elektros nėra. Tamsoje randame tualetą, bandome pasišviesti telefonais. Jaučiame, kad sala mus sutinka ne itin džiaugsmingai. Tuomet dar paaiškėja, kad ir vandens nėra. Pasijuokame ir judame toliau.
Saulė šviečia, šilta, pradedu galvoti, kad nebuvo būtina susirengti savo pusės turimų rūbų. Einame link artimiausios bažnyčios ant kalvos – turėtų būti gražu. Vaizdai užburinatys, nespėjame visko nė į amžinti. Ant kalvos susidėliojame dienos planą – iki pat šios akimirkos neturėjome nei menkiausios minties, ką veiksim, viską sprendėme vietoje. Sutariame, kad važiuosime iki Viktorijos miesto, ten aplankysime Citadelę, o tada, jei liks laiko, važiuosime link uolų.
Citadelė (Cittadella)
Citadelė – istorinis gynybinis miestas Viktorijos mieste. Citadelė buvo Gozo salos gyvenimo centras nuo neolito laikų ir buvo stiprinima bronzos amžiuje apie 1500 m. Čia pilna klaidžių gatvelių, yra keli muziejai ir parduotuvėlės. Greičiausiai čia galėčiau praleisti visą dieną, bet draugės jau skubina, saulė tuoj leisis, reikia skubėti.
Dar vienas autobusas ir važiuojame. Pradeda atrodyti, kad beveik viską, kas yra Maltoje, galima pamatyti važiuojant su autobusu – važiuoja gana dažnai, atstumai nėra dideli, o kai perpranti sistemą, tai net nebereikia žemėlapiuose ieškoti stotelių, pradedi jausti intuityviai.
Dwejra paplūdimys ir nematomas žydrasis langas
Aplankome Dwejra paplūdimį, kurioje anksčiau buvo Azure langas. Vanduo negailestingas, bangos taškosi į nepaprastai gražias uolas. Atsistojus arčiau krašto, greitai sulauksi vandens purslų ant savęs ir bus lengvas rudeninis dušas. Atrodo, galėčiau atsisėsti ir žiūrėti į jas valandų valandas. Skubėti šioje vietoje nelabai gali – po kojomis pilna spąstų, koja ne ten ir įkrisi į balą. Ir dar pasiseks, jei ta bala maža ir negili.
Tolumoje turėtų būti žydrasis langas, anksčiau Maltą garsinusi vieta, kuri, deja sugriuvo 2017 metais.
Netoliese matome nediduką jūros vandens baseiną, kurią vieitniai vadina vidine Gozo jūra. Jis apsuptas aukštomis uolomis, vanduo atiteka iš uoloje esančio tunelio. Gali būti, kad vasaros metu čia pilna besimaudančių, bet dabar čia tylu ir ramu, vanduo skalauja paliktus laivelius.
Saulė po truputį leidžiasi, pakrantėję daugėja žmonių, panašu, kad dauguma nori šioje vietoje palydėti saulę. Nuostabu ir idiliška, kažkuriuo metu pradedu galvoti, kad gal reiktų atvykti į šią net net savaitei, o ištisiems mėnesiams.
Pabaigai
Jei prieš vykdama į Maltą nieko nežinojau apie ją, tai dabar jau gana neblogai žinau jos istoriją ir svarbias vietas. Esu tikrai be galo sužavėta šia mažyte sala, kurioje, atrodo, už kiekvieno kampo slepiasi netikėtumas.
Atradusi, kad nuo Valetos galima keltu nuvykti į Siciliją, tau tyliai mintyse planuoju šią kelionę – pakeliuj bus galima aplankyti praleistas vietas, o tuomet persikelti į Italiją.
Atmetus visus trukdžius, Malta tampa tikrai idilišku vaizdu – vynas terasoje su draugėmis, bežiūrint į prieplauką su laivais, kapučino bet kuriuo metu, keltas, plukdantis į Gozo ir nuostabus kraštovaizdis, turkio spalvos vanduo, vėjas, betaršantis plaukus ir juokas, juokas, juokas…