Kelionės data: 2022 spalio 29-lapkričio 6 d.
Mintis aplankyti Andalūziją kilo gana spontaniškai. Tai nebuvo viena iš mano svajonių krypčių, nebuvo ir kažkur tolimuosiuose planuose. Vieną dieną, labai netikėtai, visų Lietuvoje vykstančių neramumų akivaizdoje viena draugė nusipirko butą Ispanijoje su mintimi, kad esant pablogejusiai situacijai, vyks ten gyventi. Reikalai Lietuvoje pagerėjo, po truputį nyko karo baimė ir butas buvo paruoštas nuomai.
Mes buvome ką tik grįžę po beveik 3 mėnesių Tailande, ir mintis šaltą Lietuvišką rudenį iškeisti į saulėtą Ispaniją pasirodė labai viliojanti. Draugės nereikėjo ilgai kalbinti – gi butas nuomai, saviems juk dar maloniau nuomoti. Pasakiau, kad tikrai ne už dyką ir sutarėme, kad datas suderinsim vėliau, bet planuojame spalio-lapkričio mėnesiais.
Pradėjus ieškoti daugiau informacijos apie lankomus objektus ir ką gi ten nuveikus, supratau, kad Ispanija, o ypač Andalūzija, yra nuostabi! Ir kodėl ten tik dabar susiruošėme? Mano žemėlapis su kiekviena diena po truputį pildėsi žaliomis vėliavėlėmis, kurios žymėjo norimas aplankyti vietas.
Draugės butas yra netoli Murcijos miesto, todėl pradžioje ieškojau lankomų vietų aplink šią vietove. Dideliam mano nusivylimui, ten nieko per daug įdomaus nebuvo. Ir tegul man atleidžia Costa Blanca (baltojo pajūrio prie Alikantės) gerbėjai, bet jam dar toli, oi kaip toli iki Andalūzijos regiono! Taigi lankomų vietų teritorija nuo vietovės aplink Alikantę nusitęsė net iki Gibraltaro.
Taigi, po išsamaus tyrimo buvo nuspręsta, kad savaitę praleisime Andalūzijose, kurią bandysime apvažiuoti su mašina, o paskui vyksime į La Mata, tą draugės kaimelį (na, gal labiau miestelį) ir jame pradėsime 2 savaitės darbostogų.
Pirmą kartą viskas buvo užsakyta iš anksto ir suplanuota prieš kelionę. Dažniausiai nemėgstu taip daryti ir visada palieku paskutinės minutės planavimo džiaugsmą, tačiau bilietai į lankomas vietas turėjo būti nupirkti iš anksto, jei norėjome ten apskritai patekti. Negana to, tą savaitę buvo moksleivių rudens atostogos ir nakvynės vietų pasirinkimas su kiekviena diena būdavo vis kuklesnis ir kuklesnis.
Pirma problema, su kuria susidūriau, buvo ta, kad Andalūzijai 9 dienų neužtenka. Nors maršrutas beveik pats susidėliojo pasižiūrėjus į žaliąsias vėliavėles, teko išmesti ne vieną įdomų objektą ir apsvarsčius visus pliusus ir minusus, pasilikti tik labiausiai norimus. Pirmiausia išmečiau beveik visus didelius miestas, kadangi buvo nuspręsta, kad jie visi daugiau ar mažiau vienodi. Susidėliojau kelionės vizija – kaimai, citrinos , ispaniška gamta ir kuo mažiau žmonių. Dar vienas labai svarbus noras buvo aplankyti Gibraltarą.
Taigi, tokiu būdu išmetėme Seviliją (tarp kitko, nuostabaus grožio miestą), Malagą, dalį pajūrio ruožo su visais prabangiais miesteliais ir likome su vyno darykla Cherese, baltaisiais kaimais – Pueblos Blancos, Gibraltaru, nuostabiąją Granada ir aišku, garsiuoju Caminito del Rey taku.
Jau kelionei pasibaigus, galiu patvirtinti, kad lankomų objektų sumažinimas ir sprendimas nebandyti kuo daugiau pamatyti, bet lėčiau ir kokybiškiau apžiūrėti tuos kelis išsirinktus objektus bei pajusti ispanišką dvasią buvo labai geras! Kur įmama, turėjome 2 naktų nakvynę, o per dieną neturėjome daugiau kaip 3 valandų važiavimo. Bet tikrai buvo nemažai vietų, kuriose norėjosi pasilikti daaaaug ilgiau, tačiau iš anksto numatytos nakvynės skatino neatsilikti nuo maršruto ir važiuoti toliau.
Pasvajojome, kad būtų tobula čia keliauti su kemperių arba autobusiuku ir kuo daugiau laiko būti vienoje vietoje (arba kiek norisi). Jau mezgu planą, kad vieną dieną čia grįšime ir lėtai lėtai keliausime autobusiuku, nakvosime citrinų soduose, o vakarus leisime šiltuose paplūdimiuose.
Trumpesnė, bet ne mažiau romantiška kelionės versija čia!
Kelionės. maršrutas
Žemiau dalinuosi kelionės įspūdžiais ir suplanuotu maršrutu.
1 diena. Torremolinos ir Ronda.
Torremolinos buvo mūsų kelionės pradžia, čia praleidome dvi dienas dirbdami. Kodėl Torremolina? Nes netoli Malagos, mažas miestelis, mažai eismo ir tinkama nakvynės kaina. Gavome kambarį su vaizdu į jūrą ir nuosavu balkonu, tad skųstis nelabai yra kuo. Tiesa, buvo juokingas atsitikimas, kad vieną dieną, kol buvau duše, buto valyti atėjo valytojos. Net nebežinojau kur besidėti – nei rūbų beieškot, nei eit laukan. Tai visą laiką, kol jos valė, prasėdėjau balkone su chalatu.
O grįžtant prie kelionės planų, tai pirmoji diena buvo skirta mašinos nuomai ir kelionei iki Rondos. Ronda bene geriausiai žinoma dėl savo įspūdingo dydžio viaduko. Ronda yra viena iš Pueblos Blancos nuostabiųjų miestelių. Nors miesto senamiestis ir nėra didelis, bet labai pamėgtas turistų. Ir ne veltui – vaizdai nuostabūs, tarpekliai įspūdingi, o pats miestas pilnas maurų ir krikščionių istorijos.
Prie garsiojo tilto. Specialiai su visomis šiukšlėmis.
Čia aplankėme garsųjį tiltą per kanjoną, siekiančio 160 m gylį, pasivaikščiojome nuostabiomis gatvelėmis ir užsukome į garsiuosius Rey Moro rūmų sodus. Čia, deja, laukė šioks toks nusivylimas – nebuvo tie sodai labai jau įspūdingi ir apskritai verti laiko po juos vaikštant, kaip kad buvo išgirti. Vis galvoju, gal gi ne sezonas, gal pavasarį viskas kitaip. Atrodė apleisti ir nesutvarkyti. Bobutės Fabijoniškėse daugiau darbo įdeda, negu čia sodininkai.
Na, bet ne viskas blogai, viena įdomesnių dalių buvo nusileisti į rūmų apačioje esančią vandens kasyklą. Čia pasinaudojus natūraliu plyšiu, buvo pastaytas ratas, kuris keldavo vandenį į viršų. Tokio tipo hidrotechnikos statiniai buvo statomi Nazarių karalystėje XIV amžiuje. Pagrindinis tikslas – apgulties metu saugiai tiekti miesto gyventojams. Liūdnoji šios istorijos dalis, kad visas urvas buvo iškastas krikščionių vergų, sienose galima matyti paliktus išpieštus kryžius.
Ronda yra garsi dar ir dėl to, kad čia prasidėjo bulių kautynės. Viduryje miesto stovėjo arena, paversta į muziejų. Beveik visą dieną vaikščiojome aplinkui, vis sakiau, na, kurgi ta arena, kol galiausiai supratome, kad tos sienos, kurias vis matome, jai ir priklauso.
2-3 diena. Baltųjų kaimelių laikas.
Jau ką tikrai žinojau prieš kelionę, kad ispanų baltieji kaimeliai (Pueblos Blancos) yra ne tik kad nuostabūs nuotraukose, bet ir realybėje. Atvykus padariau turbūt tūkstantį nuotraukų, žiopsojau net išsižiojus ir net tikrinau, kiek kainuotų tokį įsigyti (taip, nejuokauju ir tarp kitko, visai nebrangūs).
Planuose buvo aplankyti:
- Setenil de la Bodegasas – unikalus miestelis, įkurtas oloje
- Olvera – miestelis su nuostabia tvirtove ant kalno
- Zahara de la Sierra – miestelis paveiksliukas
- Villaluenga del Rosario – miestelis su be galo gražiomis kapinėmis
Pirmiausia arvykome į Setenil de la Bodegasas. Labai džiaugiuosi, kad likome šiame miestelyje dviems naktims ir galėjome neskubėdami pajusti kaip gyvena ispanai ir kas yra už tos turistiškosios miestelio dalies. Kad būtų dar unikaliau, gyvenome viename iš namų, pastatytų oloje. Tai ne visai buvo planuota, tačiau užsakiau jį paskutinę minutę nedėdama daug vilčių. Atvykus buvau tiek apžavėta, kad nemažą dalį laiko praleidau tieisiog terasoje, įrengtoje ant namo stogo ir žiūrėjau kaip kinta saulės apšvietimas miesto panoramoje.
Setenil de la Bodegasas buvo tas miestelis, kuris mus supažindino su siauromis miesto gatvelėmis. Įdomu tai, kad buto šeimininkė, paklausus apie parkavimą, nieko neužsiminė, tik kad šiuo metu atostogos ir gali būti sunku rasti vietą prie jos namo. Vėliau, jau pasiparkavę, džiaugėmės, kad navigacija mūsų nevedė per visą miestą ir gana tiksliai atvažiavome į vietą ir pasiparkavome tobuloje tuščioje vietoje.
Miesto gatvės ne tik siauros, bet dar ir dvipusės. O tai reiškia, kad jei važiuoji ir pamatai iš priekio atvažiuojančią mašiną, greičiausiai, kažkuriam teks atbulai pavažiuoti arba rasti kokią platesnę vietą prasilenkimui. Miestas ant kalno, pilna stačių įkalnių ir posūkių. V. pirmą dieną užuot mėgavęsis miestuku intensyviai mąstė, kaip reikės iš čia išvažiuoti. Antrosios dienos popietę pasiūlius pasivažinėti po apylinkes, sulaukiau griežto ‘ne’ – mašina bus pajudinta tik bandant išvažiuoti iš miestelio.
Turbūt neverta net pasakoti, kad iš paskos sekėme ne vieną mašiną bandydami suprasti važiavimo taisykles ir sugalvoti planą, kaip iš čia išvažiuoti. Na, gerai, aš tai mėgavausi vaizdais, apie vairavimą daugiau mąstė V. Sekantį rytą, besėdėdama terasoje pamačiau, kaip kaimynė į kalną užvažiavo atbuliniu ir tokiu būdu išvažiavo iš miestelio. Ši idėja V. tiek sužavėjo, kad jis pagaliau atsipalaidavo ir pradėjo mėgautis lankomais objektais. Ir taip, mes miestelį irgi palikome atbulai, nejuokauju. Skirtumas tik tas, kad aš sėdėjau mašinoje užsimerkus ir bijojau, kad į kažką įvažiuosim, o ne iš tolo stebėjau.
Vėliau, aplankius kitus miestelius galiu pasakyti, kad jie jau nebebuvo tiek komplikuoti. Taip, senamiesčių reikėtų vengti kaip velnio, bet jie jau buvo pravažiuojami ir nematėme tokios komplikuotos padėties kaip Setenil de la Bodegasas. Ech, pakrikštyti iš karto, ne kitaip.
4 diena. Chereso miestelis ir vyno darykla.
Dėl šio objekto šiek tiek abejojau, nes Cheresas (miestas, ne gėrimas) yra šiek tiek tolėliau, o tai reiškia, kad reikės daugiau pravažiuoti. Tačiau mane taip žavėjo mintis apsilankyti Chereso mieste, kuriame gaminamas cheresas!
Šiame miste vyksta daug ekskursijų, yra daug vyno daryklų. Mes pasirinkome Bodega Tio Pepe daryklą ir nei kiek nepasigailėjome – buvo nuostabi ekskursija ir nuostabi vyno degustaciją. Po šios degustacijos (reikėtų paminėti, kad V. vairavo ir man atiteko keturios vyno taurės) miestas buvo gražesnis, o ir visa diena tokia graži ir saulėta, kaip niekad.
5 diena. Gibraltaras
Ilgai sukau galvą dėl to, ar įtraukti Gibraltarą į maršrutą. Kiek skaičiau internete, visur buvo minimas kaip vienos dienos apsilankymo miestas, nieko per daug įdomaus neparant. Tačiau man “Gibraltaras” visada skambėdavo su didžiule paslaptimi ir tokiu nepatirtu jausmu, kad negalėjau susilaikyti ir jo neaplankyti.
Ir tai buvo be galo geras sprendimas – mums labai labai patiko diena čia. V. net vėliau sakė, kad iš visos Ispanijos jam labiausiai ir patiko Gibraltras. Cha cha, šmaikštu, ko ne kitaip. Pradžioj neramino sienos kirtimas. Buvau radus informacijos, kad geriau su mašina ten net nevažiuoti, o palikti aikštelėje prie sienos ir toliau eiti pėsčiomis. Taip ir padarėme, labai sklandžiai kirtome sieną, jokių štampų ar panašiai – pamojavome savo raudonu pasu ir ėjome toliau, o vargšus kitus tikrino ir štampavo. Tas laikinas galios jausmas…
Taigi, buvau suplanavus, kad po Gibraltarą vaikšiosime pėsčiomis, įlipsime į kalną, apeisime ir grįšime. Kaip aš džiaugiuosi, kad taip neįvyko! Pradžioje neplanuotai prie pat sustojo autobusas, todėl nusprendėme į jį lipti (o jūs taip nedarot?). Be to, lipo ir daug kitų turistų, tai spėjome, kad jis važiuoja ten, kur reikia – į centrą. Pataikėme. išlipome, jau ieškojau akimis kaip kopti uolon, bet V. užmatė keltuvą ir užsinorėjo juo keltis. Na, gerai, nori, tai nori. Aišku, pamačius kainas šiek tiek žagtelėjome (po 35 eur kiekvienam už keltą ir nacionalinio parko aplankymą), bet kitos progos gali ir nebūti, o mes jau čia, tad nusipirkome bilietus ir stojome į eilę.
Išlipus iš keltuko pasitiko mielosios beždžionės, nesistebiu, ko ten dauguma žmonių keliasi. Jos tupėjo visur aplinkinkui, erzino žmones ir leidosi fotografuojamos. Buvo labai juokinga stebėti vieną merginą, kuri įsivaizdavo, kad beždžionės ją puola ir visur lakstė. Iš tikro, joms nelabai kas įdomu, jei tik per daug nelįsi joms į akis. Na, ir jei neturėsi akį traukiančių dalykų, tokių kaip auksinės grandinėlės ir oranžinis limonadas (taip, matėm, kaip iš vaiko vežimėlio pavogė limonadą. Vaikas verkė).
Aplankėme stalaktitų stalagmitų urvą, be proto didelį ir tikrai vieną įspūdingiausių mano gyvenime, tuomet tunelius, likusius nuo civilinio karo ir vėliau naudoto II pasauliniame kare. Tuneliai ilgi, įdomūs, su detaliais aprašymais. Ta visa uola ir tai, kaip ji buvo panaudota karo metais yra kažkas nepaprasta. Galiu pasakyti tik tiek, kad paskutinius objektus aplankėme jau paskubomis, nes muziejus užsidarinėjo ir kad vienos dienos Gibraltarui neužtenka! Manau, kad tikrai reikėjo čia pasiimti bent vieną nakvynę ir pilnai pajusti Didžiosios Britanijos dvasią.
6 diena. Caminito del Ray diena ir mėlynasis Iznajar kaimelis
Caminito del Ray (liet. mažasis karaliaus pasivaikščiojimas) takas buvo laikomas vienu pavojingiausiu pasaulyje. Jo ilgis – 8 km ir dabar takas yra visiškai sutvarkytas, pritaikytas lankytojams ir visiškai nepavojingas! Tačiau vis tiek yra šis tas nepaprasto vaikščioti pėsčiųjų takais, pakibusiais 100 metrų aukštyje. Pažiūri žemyn – dugnas toli toli.
Takas pastatytas XX a. pradžioje ir buvo skirtas gabenti medžiagas ir tiekti pagalbą hidroelektrinei. Dabar takas skirtas tik lankytojams, čia vedamos ekskursijos ir jame apsilanko be galo didelis kiekis žmonių, vienas tikrai nepasivaikščiosi. Bilietus irgi pirkome iš anksto.
Dar prieš vykstant svarsčiau, ar tikrai čia vykti, nes girdėjau ir ne pačių geriausių atsiliepimų, bet nuvykome ir nei kiek nesigailiu! Taip, tai tikrai turistiška pramoga ir kažkokių nepaprastų nuotykių nepatirsi. Visas takas platus, vos ne asfaltuotas, galima drąsiai eiti kad ir su flip-flopais (o aš dar svarsčiau imti savo žygio batus!).
Kai pirkau bilietus, individualaus apsilankymo bilietų jau nebuvo likę, teko imti ekskursiją su gidu. Bet gal ir gerai – turėjome be galo nuoširdų gidą, kuris pasakojo ne tik apie taką, bet ir apskritai apie Ispanijos gamtą.
Pats ekskursijos vedimas vyksta taip: visiems išdalinamos ausinės ir radijukai, panašiai, kaip kad būna muziejuje su audio gidais. Tuomet gidas eina priekyje, pasakoja į mikrofoną, mes judame vienas paskui kitą iš paskos ir klausomės per radijukus su ausinėmis pasakojimo.
Viskas skamba puikiai, bet realybė truputėlį kitokia. Išėjome, gidas, pasakoja, tačiau šalia girdisi kažkoks ūžimas ir šiek tiek sunku suprasti, ką jis pasakoja. Na, bandai klausytis, ką jau bedarysi.
Jei eini priekyje, viskas kaip ir puiku, bet jei esi kažkur toliau ir sutoji nusifotografuoti, tuoj nebesupranti konteksto ir apie ką gidas pasakoja. Vos po dešimt minučių prie gido tebuvo likę trys žmonės, visi kiti išsibarstę po visą taką ir forografavosi. Gidas nelaukia, papasakoja ir eina toliau. Pradėjome jo nebegirdėti, buvome per daug atsilikę. Ir pikta, ir įdomu, ir nuotraukų norisi.
Pasivijome, bet vėl istorija nuo pradžių. Galiausiai, po kažkiek laiko, staiga tapo tylu, nesupratome, kas įvyko. Pasivijome mūsų grupę, matome, gidas atsistojęs ant akmens kažką visiems pasakoja. Mojuoju jam ausinėmis, kad nieko nesigirdi. Taip, sako jis, sugedo, dabar pasakosiu be mikrofono.
Gal kitu atveju ir būtų gerai, bet tik ne su šiuo gidu. Jis pasakoja eidamas. Jei sustoja, nelaukia paskutinių, pasakoja tiems, kurie yra šalia, o tada eina toliau. Į maršruto pabaigą jau palaukdavo visų, na, arba jo pasakojimai būdavo vis ilgesni ir ilgesni, kad spėdavo ateiti pasiklausyti ir gale buvę žmonės.
Kad užtrukome ilgiau nei įprasta grupė supratome ir mes patys, nes mus galiausiai apkenkė ir po mūsų išėjusi grupė. Mūsų gidas visada papasakodavo ir visiškai nesusijusių faktų, pavyzdžiui, apie augalus ir stulpelius, kurios matydavome pakeliui. Kai mus pasivijo kita grupė, bandžiau pasiklausyti, ką jiems pasakoja jų gidas. Tai jis pasakojo tik apie taką ir labai glaustai. Nei pro kur nesulyginsi su mūsų išsiblaškiusiu gidu.
Paskui juokėmės su V., kad visada mums pakliūna koks nors įdomesnis gidas. Gal ir gerai, vis smagiau.
7-8 diena. Granada
Apie Granadą buvau skaičiusi, kad ji yra privaloma Andalūzijos planuose ir bilietus į Alhambra rūmus (o ypač į Nasrid rūmus!) reikia rezervuotis bent prieš mėnesį. Ir taip, nors ir ne sezono metu, bet bilietus gauti norimą dieną jau buvo nebeįmanoma, ėmėme tai, kas liko.
Alhambra tapo karališka Granados rezidencija, kai ten buvo įkurta Nasridų karalystė. Alhambra buvo tvirtovė, rūmai ir nedidelė medina vienu metu, visas šias vietas galima pamatyti apsilankymo metu. Šie rūmai buvo be galo išgirti, mes jiems skyrėme visą dieną. Ir ne veltui! Pats nuostabiausias dalykas čia yra Nasrido rūmai. Be proto gražūs, ištaikingi, menantys ilgą arabų istoriją.
Tarp kitko, Granada yra paskutinis arabų miestas likęs Ispanijoje. Kai aplinkui jau buvo įvesta krikščionybė, Granada mokėjo mokesčius ir toliau buvo ištikima savo senąjai religijai. Na, o pati Granada – be galo charizmatiška, arabiškos ir europietiškos kultūros mišinys, pilna gatvės muzikantų, kavinių, arabiškų turgaviečių ir smilkalų kvapo. Vaikštant miestu atrodė, kad trumpam persikėlėme į Afriką, Maroką.
Labai netikėtai patekome į ekskursiją po miestą – sėdėjome ant suoliuko, kol V. šlamštė kebabą, įsigytą vietinėje kebabinėje, kai viduryje aikštės pamačiau merginą su raudonu ” Free tour” skėčiu. Aš labai mėgstu kiekviename naujame mieste sudalyvauti šio tipo turuose, tai iškart ėjau jos paklausti, ar galėtume prisijungti. Pavyko! Turėjome beveik 3 val. išsamią istoriją apie Granados miestą. Gidė taip išsamiai ir entuziastingai pasakojo, kad iki dabar dar jaučiu šiltą Granados atmosferą.
Vienas įdomesnių faktų apie šį miestą, tai, kad dauguma laisvos sielos (taip gražiai juos pavadino gidė ir man labai patiko šis pavadinimas) žmonių iš visos Europos keliasi čia, į Granadą ir gyvena šalia miesto ribos nelegaliuose namukuose olose. Valdžia juos ignoruoja tol, kol jie neturi saulės kolektorių arba vandentiekių. Gidė pasakojo, kad turėjo vieną draugą, ten gyvenantį ir jis žiemomis (aišku, kokios ten žiemos) maudydavosi upėje, nes neturėjo dušo. Na, bet ką reiškia tie visi patogumai, kai gali gyventi laisvą ir nepriklausomą gyvenimą su savo bendraminčiais!
Vakarais visi laisvos sielos žmonės nusėsdavo įvairias kertes ir pardavinėdavo savo papuošalus, grodavo gitaromis. Pasivaikščiojimas saulei leidžiantis šiomis jaukiomis gatvelėmis buvo vienas iš mėgstamiausių dalykų Granadoje. Čia praleidome du vakarus ir abu vakarus ėjome tiesiog paklaidžioti senamiesčio gatvelėmis.
Ir dar! Visai neplanuotai nuėjome į flamenko. Gidė nuvedė mus parodyti čigonų namų Sacramento rajone. Jie gyvena nameliuose olose, panašiai kaip ir laisvos sielos žmonės, tik čigonai gyevna legaliai ir su visais patogumais. Namo išplanavimas yra toks, kad priekyje yra erdvė šokiams, o tolėliau miegamieji ir virtuvė.
Atvykome prie įėjimo, mus pasitiko vyras, kurį Lietuvoje pavadintume “turginiu”. Pasakiau, kad esame rezervavę vietas. Pasakė kainą. V. buvau prisakius nesinešti visų pinigų ir nepradėti ten sklaidytis su šimtinėmis, visgi einame į čigonyną! Na, ir šiaip šis rajonas negarsėjo saugumu, bent jau taip sakė ir pati gidė. Taigi, mums pasakė sumą, V., pasirausė kišenėje ir ištraukė susiglamžiusį 50 eur vertės pinigą. Numetė ant stalo. Vyrukas paėmė, patikrino su markeriu ar nepadirbtas ir įleido. Dar ilgai šaipiaus, kaip V. numetė pinigus čigonui, atvažiavo mat turčius pasimėtyt pinigais.
O pats flamenko buvo nuostabus! Trumpokas, orientuotas į turistus, bet nesigailiu nei vieno cento, kiekvienam atvykstančiam rekomenduočiau aplankyti šią vietą ir tikrai išsižioti, kai mažiau nei metras nuo tavęs vyksta tokio aistringumo šokis.
9 diena. Kelionė iki La Mata ir Costa Blanca.
Beveik visą paskutinę kelionės dieną praleidome mašinoje. Ryte dar pasivaikščiojome jaukiomis Granados gatvėmis, nupirkau lauktuvių (nes tokių gražių kitur nebebus) ir tuomet mūsų laukė gal penkių valandų kelionė iki Alikantės. Kelias ėjo per Siera Nevada dykumą. Aš labai mėgstu dykumas, o čia dar vienintelė Europoje dykuma!
Siera Nevada dykumoje buvo nufilmuota nemažai filmų apie gyvenimą Teksase. Iš ties, vaikštant po tas vietoves apima tikrai ne europietiškas jausmas.
Dykumoje yra įrengti keli parkai, kuriuose pastatyti butaforiniai laukinių vakarų kaimai. Labai neplanuotai užsukome į vieną iš jų, kuris dar turėjo ir zoologijos sodą.
Taigi, tiesiog stovėjome dykumoje šalia greitkelio, aplinkui zujo mašinos ir tolumoje pamatėme plakatą “Mažasis Holivudas”. Nuvažiavome iki jo, truputį paspoksojome pro tvoros plyšius ar verta eiti (nes gi mokamas!) ir nusprendėm, kad kitų progų gali ir nebūti, reikia apsilankyti. Ir visiškai nesigaliu! Labai smagi vieta.
Matėme pilną autobusą musulmonių, pradžioje nė nesupratau, kad jos lankytojos, kai sėdėjo susėdusios, galvojau, kad jos yra dekoracijos. Po miestelį vaikščiojo ir butaforiniai gyventojai, visa dvasia buvo išlaikyta. O tolėliau dykumoje įsikūręs zoologijos sodas. Kaip tikroje Afrikoje, safaryje! Tik kad gyvūnai čia už grotų ir turime 100%-tinę garantiją, kad juos pamatysim.
Ir viskas, kelias iki Alikantės, kurioje palikome automobilį, paskutinis autobusas iki La Matta ir nuostabioji Andalūzijos kelionė baigta.
Patiko, įsimylėjau, slaptą svajosiu ir lauksiu kitų apsilankymų!
