Kelionės data: 2023 birželio 10-18 d.
Slovėnija. Tolima, mažytė ir nežinia kodėl, bet retai linksniuojama draugų rate. Ir dar labai brangi, bet tą mes supratome šiek tiek per vėlai, tik jau būdami ten. Neįsivaizduoju kodėl, bet iki šiol ją laikiau tipine Balkanų šalimi, t.y. pigia, šiukšlina ir mažai lankoma. Neabejotinai, aš visiškai suklydau. Nors Slovėnija ir nėra populiari lietuvių tarpe, tačiau austrai ir vokiečiai ją labai myli ir dažnai ten atostogauja.
Pagrindinė priežastis, kodėl pasirinkome važiuoti į Slovėniją, buvo Bledo ežeras. Jau nuo senų laikų tas ežeras su bažnyčia viduryje jo nedavė man ramybės ir aš vis ieškojau preteksto ten nuvykti.
Mūsų laikas buvo ribotas, turėjome vos vieną savaitę, tad Slovėnija pasirodė gana tinkama šalis tam – maža, atstumai pačioje šalyje nedideli. Vienas pagrindinių minusų – atstumas iki jos. Tačiau apsvarstę minusus ir pliusus, užsimerkę prieš ilgą atstumą iki jos, nusprendėme vykti ten mokamais keliais, su autobusiuku, kuriame ir gyventume. Tai reiškia, kad nereikia nieko užsakinėti iš anksto, maršrutas taip pat gali būti preliminarus ir viską nuspręsime jau būdami vietoje. Skaičiavom taip: 1.5 dienos į priekį, tiek pat atgal ir dar turim visas 5 dienas Slovėnijoje (įskaičiuojant laiką nuo savaitgalio iki savaitgalio).
Likus savaitei iki kelionės pradžios sužinojau, kad laukinis stovyklavimas ten yra draudžiamas, kas mane šiek tiek nuliūdino, bet nieko, galėsime gyventi kempinguose. Pradinis planas buvo kemperiauti panašiai kaip Balkanų kelionėje prieš dvejus metus (t.y. stojam, kur norim), bet tiks ir kempingai. Bent jau dušus ir tualetus turėsim
Kelionė prasideda Lenkijoje
Kelionė, kaip dažniausiai ir būna, prasideda nuo Lenkijos. Planas šįkart aiškus – važiuojame beveik be sustojimų link Austrijos, o pakeliui sprendžiam, kur nakvoti.
Neabejotinai, vienas sustojimas, na, gerai, du, yra būtini Lenkijoje – tai nusipirkti maisto ir užsipilti degalų. Dar turėjau ir vieną papildomą norą – “užsipirkti” lenkiškų braškių. Lietuvoje prasidėjo jų sezonas, bet jei neturi savų, turguje jos nesvietiškai brangios. Galvojau, kad Lenkijoje jos bus stipriai pigesnės. Tuo labiau, kad dauguma Lietuvoje pardavinėjamų braškių ir yra iš Lenkijos.
Ir čia nesuklydau – radome prie kiekvieno supermarketo stovinčius žmones su braškių krepšiais. Viskas būtų puiku, bet apmokėjimas tik zlotais (Lenkijos valiuta). Nuėjome prie vieno iš tų kioskelių, užklausėme. Kaina – 10 eur už krepšį (5kg). Nuėjome link dviejų bankomatų, abu nedirbo. Grįžome pas pardavėją, galvojam, gal pavyks susitarti ir pervesti pinigus per Revolut (bankinė programėlė).
Nežinau kodėl – ar taip gailiai atrodžiau, ar kad dienos pabaiga, sužinojęs, kad neturim grynųjų, lenkas mums tiesiog padovanojo 5 kg braškių. Pradžioje buvo itin nesmagu imti, jaučiausi lyg apvogdama žmogų, juk pinigų mes kaip ir turėjome, tik kad visi kortelėje. Tačiau jis visas besišypsodamas kažką aiškino lenkiškai ir atidavė mums krepšį linkėdamas nuostabios kelionės.
Štai su tokia kelionės pradžia tikrai nusimato gera kelionė, ne kitaip, galvojau aš jau mašinoje, kimšdama lenkiškas braškes.
Pagaliau Slovėnija!
Naktį praleidę labai keistame Čekijos kempinge, pajudami toliau. Nebuvo tas kempingas blogas, vandens turėjo, dušą turėjo, šeimininkas iš vakaro jau įgėręs buvo, visas linksmutis. Dar prieš miegą šalia esančiame didmiestyje šaudė fejerverkus. Pats kempingas didelėje namo pievoje, tokioje pusiau nušienauta, o per tvorą matosi kaimynų kiemas su kemperiu. Jausmas, lyg pas bobutę kaime, tik brangiau.
Čekiją ir Austriją praskridome gana greitai – be jokių itin gražių vaizdų, užtat plačiomis autostradomis. Austrijoje pusė kelio V. praburbėjo, kad pusė autostrados taisoma, o greitis sumažintas, nors nieko nevyksta, bet ir tokiu būdu važiuojant gavosi greičiau negu keliaujant per kaimelius, kad ir be galo gražius.
Slovėniją suplanavome pasiekti prie pat Bledo ežero, tai autostradomis Austrijoje ir važiavome link ten. Prie įvažiavimo į Slovėniją mus pasitiko tunelis. Iš pradžių nesupratome, kad čia tunelis, galvojome, kad muitinės punktas. Aišku, kas pasirodė keista, nes Slovėnija priklauso ir Šengenui, ir Europos Sąjungai, kokie dar pasienio punktai. Tik kad visi kortelėmis ir grynais mokėjo prie tų būdelių, tai nusprendėm, kad gal čia visgi mokamas kelias.
Mokamas tai mokamas, bet kad mes turim vinjetę, mum mokėti gi nereikia, galvojam kaip kokie gudročiai. Uždelsėm su tuo galvojimu kaip reikiant, nes pradėjo pypsėti iš galo. Bandžiau greitosiomis googlinti, o kai skubi, tai nieko nerandi, tai susimokėjom burbėdami ir nuvažiavom. Tik jau vėliau susiradau info, kad nors keliams ir reikia vinječių, tačiau kai kurie tuneliai yra atskirai apmokami. Pinigų valgytojų punktai, ne kitaip.
O įvažiavus į Slovėniją apėmė įdomus jausmas – mes važiavome kaip važiavome, o priešpriešinė juosta stovėjo ilgiausioje eilėje, suskaičiavome bent 10 km ilgio. Įdomu tai, kad per visą kelionę mums kažkaip vis pasisekdavo ir važiuodavome ta priešinga juosta, ne ta, kurioje milžiniškas kamštis. Tai kamščius matėm prie Brno (Čekija), prie Liublianos (Slovėnija) ir čia, prie sienos su Austrija.
Bledo ežeras!
Pirmas vakaras Slovėnijoje turėjo būt skirtas poilsiui, bet vistiek važiavom apvažiuoti ratu Bledo ežero. Saulė nuostabiai leidosi, buvo šiltas vakaras, žmonių daug, bet dar ne per daug, na, tiesiog tobulas vakaras. Lėtai apsukome ežerą man bespygaujant “žiūrėk, čia jis, čia TAS ežeriukas!”.
Be mano spygavimo turėjome ir kitą priežastį apvažiuoti ežerą – reikėjo išsiaiškinti, kur sekančią dieną priparkuoti mašiną. Sekančios dienos planas buvo pabūti prie ežero, gal paplaukioti su kokia valtele, tačiau mašiną kažkur reikėjo palikti, o parkavimas visur mokamas, visur užimta ir vietų mažai.
Nusižiūrėjome kelias galimas vietas ir pasukome link kempingo. Pirmas kempingas buvo pilnai užimtas (to ir tikėjausi, jis prie pat Bledo ežero), tai važiavome link antro. Antrasis buvo penkių žvaigždučių kempingas, tokiame net nesame buvę. Kaina tuo metu pasirodė per didelė, bet vėliau supratom, kad plius minus visi kempingai Slovėnijoje ima tiek už naktį (du žmonės ir automobilsi kainuoja 40-50 eur). Kaina vis tiek atrodė per didelė, patikrinau viešbučių kainas, bet jos ne ką mažesnės (nuo 80 eur), tai likome prie kempingų varianto.
Per Balaknų kelionę buvome išmokę, kad jei neturi specialaus laido, kempinge nebus galima gauti elektros. Šįkart jį buvome nusipirkę, bet kas iš to – visuose kempinguose elektra mokama, kaina svyruoja nuo 3 iki 6 eur. Aišku, kad mums pasirodė per brangu,tai niekur elektros neėmėme.
Skaityti: Balkanų kelionė
Šiame kempinge pabandėme prisijungti (kaip ir nelegaliai) prie elektros stulpo su savo laidu ir neįtikėtina – elektra buvo! Tai po dviejų elektros taupymo dienų trumpam panirome į skaitmeninį pasaulį, ir nei ežero, nei parkų tuo metu nebereikėjo.
Vis dar Bledo ežeras
Mūsų kempinge nuomavo dviračius, nusprendėm, kad bus visai smagi pramoga, o ir dėl automobilio parkavimo nereikės sukti galvos. Kainos mums ir čia pasirodė didelės – dviratis dienai kainavo 25 eur. Taupydami išsinuomojom dviračius 4 val (po 15 eur) ir išjudėjome link Bledo miestelio.
Iki miestelio vos 3km, tik kad kelias kalnuotas. Minu visa suprakaitavus, saulė kepina, o pensininkai vokiečiai lenkia ramiausiai mane su savo dviračiais. Nuostabą (ir nuoskaudą) pakeitė supratimas, kad jų dviračiai elektriniai, lengva jiems mane lenkti. Teisybės dėlei verta paminėti, kad jau pačiame miestelyje, minant į kalną mane aplenkė jau gana pagyvenęs slovėnas, bet su juo nėr ir ko konkuruot – matos, kad ne vienus metus po apylinkes važinėja dviračiu, su tokiu ir lenktynėse būtų baisu dalyvauti.
Žinomiausia liaudies pasaka apie Bledo ežero atsiradimą pasakoja, kad ežerą sukūrė laumės. Pasak pasakojimo, ežero plotas buvo slėnis, pilnas vešlios žolės. Vietiniai piemenys mėgdavo atsivesti dienomis avis į slėnį, o laumės mėgdavo naudoti minkštą žolę kaip savo šokių aikštelę naktimis. Bijodamos, kad avys suės visą žolę, laumės paprašė piemenų pastatyti tvorą aplink jų šokių aikštelę. Piemenys atsisakė padėti laumėms ir netrukus avys suėdė visą žolę ir nepaliko nieko, tik plika žemė. Siekdamos keršto, laumės užtvindė slėnį ir taip sukūrė ežerą su nedidele salele viduryje, kurioje galėtų toliau šokti nakimis.
Pėsčiomis aplink ežerą – apie 1,5 val., su dviračiu daug trumpiau, bet mūsų laukė pakilimas į apžvalgos aikštelę. Buvau susiradusi dvi apžvalgos aikšteles, nusprendėm, kad mums užteks ir vienos.
Dviračių nuomos punkte mus buvo įspėję, kad saugotume savo dviračius, juos vagia ir nepaliktume jų be priežiūros. taigi turėjome dvi galimybes – palikti dviračius apačioje (ten, kur palieka kiti) ir lipti su savo kojomis aukštyn į apžvalgos aikštelę arba kartu vestis dviračius aukštyn.
Takas atrodė pusė bėdos, nusprendėme užsivest. Na, tiksliau, užvažiuoti. Naivuoliai, tas važiavimas tetruko vos kelis metrus, o tada pasidarė per statu ir teko vežtis dviračius. Takas nelygus, duobėtas, šlapias ir klampus. Lipi aukštyn, tempi tą dviratį ir gailiesi, kad jį turi, bet jau nebėra kur trauktis. V. vis primena, kad bus labai smagu važiuoti žemyn. Aš šiek tiek abejoju, bet sakykime bus smagu, pamatysim.
Visi besileidžiantys žemyn mums šypsosi, net nežinau, ar ten taip gražu, ar taip juokingai mes atrodom. Prieš pat viršūnę dviračius visgi paliekame pririštus prie medžio – takas labai siauras, akmenuotas ir status.
O vaizdas iš apžvalgos aikštelės nuostabus ir nei kiek nenuviliantis. Tik vokiečiai/austrai pradeda erzinti. Atsisėda geriausiose vietose ir šneka apie gyvenimą. Visi žino, kad visi čia ateina pasifotografuoti ir prie tų vietų vos ne eilutės formuojasi, bet jiems nė motais, stovi kur nors fone arba sėdi ir valgo. Kažkas paprašo pasitraukti, ne itin džiugiai pasitraukia.
Pabūname, pasigrožime, pailsime. Lipame žemyn. Laukia “smagus” nusileidimas. V. tikrai buvo smagu, aš, kaip tikra bailė, vos judėjau ir bandžiau nenusiversti. Nebuvo labai blogai, kai baigėsi duobės ir purvas, net kelis metrus pavažiavau nesustojusi, galima ir užskaityti.
Vintgaro tarpeklis
Įvedus į Google paiešką “Slovėnijos lankomos vietos”, “Vintgaro tarpeklis” visuomet išmetamas kaip vienas iš labiausiai rekomenduojamų objektų. Nežinau, gal dėl to, kad visai neseniai buvome Ispanijoje garsiąjame “Camino de Santiago” ar kad labai daug tikėjausi, tarpeklis mūsų nesužavėjo. Taip, buvo gražu, bet atkarpa buvo trumpa ir nieko per daug įdomaus, turint galvoje, kad bilieto kaina buvo nemaža, o ir dar už parkavimo vietą reikėjo sumokėti.
Skaityti: Andalūzija! Įspūdžiai ir maršrutas
Pats takas eina išilgai Radovnos upės ir yra 1,6 km ilgio. Upė teka kaskadomis, krenta kriokliais, virš kurių pastatyti kabantys mediniai tiltai, o einant per juos galima paspoksoti į krioklius. Nei trupučio nesigailiu, kad čia atvykome, bet džiaugiuosi, kad neskyrėme pilnos dienos.
Pasibaigus takui, nėra galimybės grįžti atgal tuo pačiu keliu, reikia eiti aplinkeliu per ganyklas ir miškelį. Grįžimo kalnas eina per kalvas ir susidaro nemenkas žygelis. Laimei, dalis jo eina per avių ir karvių ganyklas, tai buvo nepaprastai gražu. Kaip juokėmės, avys išgelbėjo tarpeklio pramogą.
