Kelionės data: 2017 m. rugpjūtis
Antroji pasakojimo apie Gruziją dalis. Kaip ir pirma dalis, taip ir ši dalis parašyta ne mano, bet J. K. Tekstas minimaliai pakoreguotas, pridėtos kelios mano rašytos pastraipos, tačiau pagrindinės J.K. rašytos dalys lieka.
Pirmoji pasakojimo dalis čia: Gruzija: Tbilisio karštis ir Kaukazo kalnai
Rytas. Nubudus įtartinai tylu, nėra jokio taškymosi garso lauke. PasirodoTbilisyje nėra vandens, tad pastangos keltis anksčiau į dušą – bergždžios. Borjomio nacionalinis parkas dega, gaisras jau kelias dienas niokoja miškus. Važiuojant metro atrodo leidžiamės į kelionę laiko mašina, kaip viskas tarška bilda ir dreba, visai kaip 90′ futuristiniuose filmuose, kai persikeliama į kitus metus. Nuostabus rytas. Jau net baisu kokia diena gali būti.
Išeiname į lauką ir suprantame, kodėl nėra vandens – trūko vamzdis ir visas vanduo gatvėje. Na, bent mašinos nusipraus.
Kratomės maršrutka. Jau įkirtom sistemą – atvarai iki stoties, iškart sakai kryptį, visi rankos mostu moja iki reikiamos transporto priemonės. Išsirenki vietą kur patogiau sukrenti į sėdynę, pasižiūri, kad langas atsidarytų (nes aišku kondicionieriaus nebus), susirangai kojas (matyt tas transportas specialiai žemesniems gruzinam gaminamas, nes kojos, jei nesukeltos, netilpo), labai dėmesingai nestebi eismo, nes kitaip nervinis tikas ištiks, negeri, nes į wc niekas nestos ir sočiai nevalgai, nes ką žinai kaip tuose kalnų serpentinuose jausiesi.
Į Borjomi neprailgsta, tik apie 3 valandos kelionės. Kelyje seku su arbūzais lekiančius gruzavikus, pomidorų laukus, drėkinimo agregatus, galiausiai ir rūkstančius miškus.
Tik išlipus išvaizdus gruzinas moja eiti į kitą kelio pusę, apsišviesti info centre. Pasirodo jis pats ten dirba. (sako žino Lietuvą, turi draugų tenais ir Kaunas labiau jam patinka… Nes kaunietės, matyt, patinka :D) Sklandžia anglų kalba pasakoja apie Borjomi kaip apie didžiausią kurortą su pasivaikščiojimo takais, karštomis versmėmis… Jau imam mąstyti, kad gal mažai laiko pasilikom, gal apsistoti dar vienai nakčiai?
Kopiam link savo kambario. Vynuogėm apžėlę vartai, gipskartoniu apkaltas balkonas ir paverstas mūsų virtuve, langas iš vieno kambario į kitą… Raktas paliktas spynoje.
Alėja iki mineralinio parko apsėsta sovietines pramogas siūlančiais prekeiviais: už grivinų centus gali pasisverti ant masyvių svarstyklių (dar pradinėse klasėse ir mane svėrusių poliklinikoje), pripučiami baseinai su plaukiojančiais automobiliais-gulbėmis, šiek tiek kinietiško kičo….
Prie vartų pardavinėja tuščius bambalius, mes nešamės savo orinalius išgertus. Jau įsivaizduoju kaip sklidinai viską užsipilsim, kaip kuro Baltarusijos pasieny, ir likusią kelionės dalį gersim tik originalų Borjomi.
Bet čia gi Gruzija. Dar niekad nepataikiau įsivaizduodama kažką. Prie pagrindinės versmės stovi kelios moterėlės, kurios tiesia po pripiltą stiklinę. Šilto, siera atsiduodančio vandens. Vieną išgeriu. Einu kitos. Chebra jau siūlo lažintis ar išgerčiau 10. Laimei mes jau suaugę žmonės ir tokiais niekais kaip ‘ar už saldainį padarysi kažką? ‘ nebeužsiimam. Nes jau po 3 stiklinaičių darosi kiek šleikštu. 10 būtų niekaip.
Per visą parką, mišku, palei upeliuką, saulėje kartais sužibantį smaragdine spalva, link karštųjų versmių. D. beveik ristele varo, skubina mus ir gailiai nužiūrinėja panas grįžtančias iš baseinų „Greičiau, visos katytės išeis kol mes nueisim“. Su M. klausiam ar mes nepakankamos katytės, bet jis meta tokį žvilgsnį lyg būtume protiškai atsilikusios tokį klausimą formuluojant. Džiaugiuosi, kad bent kam patinka Borjomis.
Iš triukšmo panašu į amerikietiškus vakarėlius prie baseino. Plyšauja neaiški muzika, visi šokinėja į tuos kelis kvadratinius metrus vandens, kažkas valgė kačepurį ir dabar dalis plaukia vandeny… Bet, kad jau atsigavom čia, mirksiu tame vandeny, kol oda susiraukšlės, čia gi tas SPA, kuriame reikia atsigauti prieš varant į kitus kalnus.
Odos susiraukšlėjimo ir išmirkimo lygis gal jau ir pasiektas, bet kaip išlipti lauk? Vandeny +31, o lauke niaukiasi ir pradeda lynoti. Storiausi rūbai, kuriuos turiu apsirengti turbūt apatiniai, nes kas iš tos peršviečiamos maikės.
Mūsų chatos virtuvėje nedega šviesa, D. šviečia prožiku, kol M. maišo koldūnus, aš patamsy pjaustau melioną, o radus ant spintos stalinę lempą kaip ‘bulvių valgytojai“ iš Van Gogo paveikslo susėdam prie stalo.
V. pavalgęs vakarienės dar pavalgo ir vaistų nuo alergijos, mat tiek dulkių čia, kad pradeda tinti. Aš irgi iš lovos išmetu patalus. Ši nakvynė gal ir ne visiškai pasiteisino. Na, bent vaizdas pro langus į kalnus. Tuos miškingus kalnus, kurie dabar dega.
Gruzijos kurortas – Batumi
Orų prognozei pasakojant apie lietų Mestijoje, imam didesnę pertrauką tarp kalnų, keičiam kryptį ir ieškom transporto į Batumi.
Kaip sprendžant galvosūkius, kai paveikslėliai ar ženklai turi prasmę, taip bandau įminti miestus ant lentelių, užkištų už maršrutkų langų. Šįkart viskas gruziniškais hieroglifais. Pirmiausia reikia nusigauti iki Khashuri. Paskutinė raidė turi būti kaip apvesrta u, o r – apversta omega su rankena, pirma K – kažkas panašaus į b, bet dar turi kažkokį priedą… o gal ten kaip vikšro galva? Nes išties paskui seka visa gyvatėlė tų rašmenų. (ხაშური).
Kashuryje nebesiseka susimedžioti maršrutkos, o gal jie mūsų nemedžiojo. Na kaip ten bebūtų, galiausiai sėdam į komfortabilų Mercedes. Mūsų kuprines sumeta ir pririša prie stogo, kad nesinervuotume dėl besitabaluojančių daiktų pagarsina muziką. Aišku kondicionieriaus nejungia, o mano bendrakeleiviai galėtų man medalį kabinti už apgalvotą aprangą ilgomis rankovėmis, nes kitaip dabar liptume vienas prie kito. O dar muzika, ji vis garsėja ir garsėja, o mes dar prie kolonėlių gale sėdim… kai vairuotojas įsismarkauja ir užgarsina, priekaištingai žiūriu į jo veidrodėlį, pritildo, po kiek laiko vėl garsina, aš vėl žiūriu… kartais lengvas mano veido skaitymas yra privalumas.
Gruzijos kaimai. Panašaus tipo pastatai, laiptai vedantys į antrą aukštą, pirmame garažas ar kažkas. Žinoma viską apsiviję vynuogės. Jei pas mus yra kažkas tokio nusipirkti kiaušinių iš LAISVĖJE laikomų vištų, tai ten gali visko laisvo gauti. Vištos, žąsys, kiaulės knisinėjasi palei kelią. Žoliapjovė turbūt negirdėtas reikalas, nes kam?, gi karvės vaikštinėja. O jų gal daugiau nei pačioj Indijoj. Ir vairuotojai įgudę kelyje vis kažką apvažiuoti.
Išėję apie 8-9val iš mūsų dulkių namo Borjomi, popiet visdar sėdim Mersedese :/ Pirmas įspūdis taip greitai pasiekus Kutaisi-Tbilisi, buvo klaidingas. Gruzijoje reikia laiko keičiant lokaciją.
Eukaliptai. Drėgnas oras kvepiantis eukaliptais. Ale tropinis miškas vaizdais sugrąžina į Sidnėjaus Palm Beacho apylinkes. Ir štai, Batumi kaip Niujorko Manhetenas iškyšulyje matosi nuo tolo. Viltingai dar bandau įkalbėti chebrą išsilaipinti anksčiau, gal Ureki (tame vieninteliame smėlėtame paplūdimyje)? Nors tiktų ir bet kur pakeliui. Nes jūra!, pagaliau mes pasiekėm jūrą! Bet demokratiškai nuspręsta, kad norim unikalios patirties apžiūrint Gruzijos pajūrio kurortą Batumi.
Rurua gatvė. Sovietiniai daugiabučiai. Tiek skalbinių pridžiaustyta, kad atrodo net namo sienų nesimato. Kažkokie vaikai laksto po laiptinę, moteris gamindama įtariai spokso pro virtuvės langą… Gyvenimas vyksta, bet mes čia tokie prašalaičiai, kad atrodytų, kaip pelkė mus prarytų tas baugiabučio kiemas. Kaip per filmus rodo, kai dingsta ir niekas net nepastebi. Paklausiam kaip rasti mūsų apartamentus (nors dėl jų realaus egzistavimo jau kilo įtarimų), bet į mūsų sms atrošo tik „?“. Pasiimam kuprines ir einam atgal į centrą. Unikali patirtis, kurios demokratiška dauguma norėjo.
Pagrindinė promenada palei pajūrį. Na gal ir kiek apžėlę žole tie akmenukai, bet ką padarysi, iki čia karvės, matyt, nedaeina.
Einam tuo taku-keliu palei jūrą. Šiandien neįprastai apniukusi diena. Planas išlyginti margą įdegį ir įdegti dešinės kojos pakinklį ir dešinį petį turbūt liks neįgyvendintas. Nors nužiūrinėjant raudonus kaip vėžius turistus, jau imu tuo džiaugtis.
Nežinau ar mes tapom užgrūdinti keliautojai ar esam tiesiog kvailiai. Bet dabar einant pajūriu visiškai nesikvaršina galva dėl vietos šiai nakčiai. Ir ko mažiausiai tikėjausi – aptinkam palmių miškelį su keliom palapinėm. Jūra šviečiasi priešais, šone prabangūs viešbučiai. Surenčiam mūsų „krasna palatki“, iškraunam daiktus, paliekam šunį sargyboje ir jau be mantos einam į Batumi. Pasistatom namą ir apsimetam, kad jau turim kur nusimesti daiktus. Gal visgi kvailiai.
Šokantys fontanai mane paperka. Jau nebeniurnu dėl kičo ir nesąmoningo miesto. Na nebent gaila, kad vieną dainą praleidom, nes derėjomės wc dėl kainos.
Naktį susiprantam, kad mes įsikūrėm ne kempingautojų vietoj, o esam vidury tūso. Aplink chebra siaučia ir dar „krasna palatki“ bando prisišaukti. Bet aš miegu, palaimingai snaudžiu, nes šiąnakt nešalta ir labai norint galima girdėti bangas.
Išsimiegam. McDonalde užsibookinam kitą nakvynę. Mokantis iš nesėkmių reikėtų keisti ieškojimo taktiką, bet liekam ištikimi tai pačiai – imam pačius pirmus, pagal kainą išrūšiuotus, pigiausius svečių namus.
Nors maudymosi specifika buvo kiek ypatinga. Atsisėdi ir lauki bangos, ji tave paskandina iki kaklo, trina tarp akmenų ir tokia jėga neša gilyn, pasirodo tas raudonas vėliavas gelbėtojai kabina ne iš tinginystės.
Jei anksčiau mums dar kažką įkyriai siūlydavo, tai dabar atrodo jie tik sumurma neaiškiai praeidami, net nebetiki, kad mes kažką galim pirkti. Taxi vairuotojai šiaip ateina pabazarinti. Rodos pereinam į žemesnę kastą. Nors nesuprantu kodėl, gi gal neatrodom taip blogai, juk maudėmės jūroj ir dar prausėmės paplūdimio duše.
Trečioji pasakojimo dalis čia: Gruzija: Mestios stogai ir patys gražiausi kalnai
Nuotraukos – visų kelionėje dalyvavusių asmenų.