Kelionės data: 2021 rugpjūčio 7-22 d.
Kai pažiūriu atgal, atrodo, kad viskas įvyko jau labai seniai ir kažkaip per greitai. Tie 4000 suvirš kilometrų, nuvažiuoti autobusiuku, tas visas karštis, šaltis, geros ir blogos emocijos liko kažkur toli, kaip gražus prisiminimas. Jau įpratę prie autobusiuko gyvenimo kasdienybės mes jau vėl sėdime čia, namuose, įsitaisę patogiose kėdėse, nebetikrinam, koks oras ir nebežiūrim, kaip teka saulė. Žadintuvas vėl atlieka savo darbą ir žadina rytais, o ne tik primena, kad jau prašvito.
Kelionės idėją mintyse nešiojausi jau keli metai, bet vis nedrįsdavome realizuoti – pasakojimai apie čigonus ir nesaugias šalikeles vis gąsdino. Tačiau dėl pandemijos užsidarius beveik visoms kryptimis, saugiausia pasirodė keliauti su mašina ten, kur karšta ir kur mažiausiai suvaržymų.
Ir nors tai buvo ilgai brandinta mintis, apytikslį kelionės planą susidėliojome likus geroms dviems savaitėms iki numatytos starto datos. Iki paskutinės dienos buvo neaišku, ar judėsim Balkanų kryptimi, ar visgi viską keisim ir vyksime į Skandinaviją (kas šiaip irgi tikrai nėra bloga mintis).
Viena iš pagrindinių idėjų šiai kelionei – išbandyti gyvenimą autobusiuke, nakvoti laukinėje gamtoje (kur tik bus galima) ir pagaliau pamatyti tuos visų apdainuotus Balkanus. Renkantis šalis ir dėliojant maršrutą iškart teko atmesti Kroatiją – ne tik dėl tuo metu buvusių didelių suvaržymų, bet ir dėl to, kad ten laukinis turizmas yra nelegalus, o kempingai – brangoki. Taigi papūtęs palankus vėjas mus nuskraidino šiokiai tokiai avantiūrai į Juodkalniją.
Autobusiuko pasiruošims
Prieš visas keliones skaitome, dėliojame maršrutą (gerai, jau gerai, aš tai darau), bet šįkart buvo ir viena sudėtingesnė užduotis – fiziškai paruošti autobusiuką. Prisižiūrėjome internete daugybę biudžetinių autobusiuko įrengimo variantų ir gan užtrukome, kol susiradome sau tinkamiausią. Mūsų norai buvo padaryti modulinę sistemą, kurią būtų galima išrinkti ir surinkti kada tik panorėsime. Autobusiukas ne mūsų, tad kažko montuoti ir gręžti jame negalėjome. Turėjome padaryti tokią sistemą, kad lengvai sudedame prieš kelionę, o jai pasibaigus – išrenkame ir sandėliuojame garaže iki kitos kelionės.
Galiausiai mūsų projektą sudarė dvi modulinės detalės, kurios susikabina per vidurį. Ant viršaus dedamas čiužinys ir turime puikią miegojimą vietą. Labai norėjau kelių ištraukiamų stalčių, tačiau tuo metu Lietuvoje tvirti stalčių bėgeliai buvo be proto brangūs. Jie ypatingi tuo, kad pilnai gali atlaikyti svorį ir kelionės viduryje nenulūš su visais daiktais viduje.
Taigi galiausiai pasirinkome paprasčiausią būdą – ištraukiamas plastikines dėžutes. Patogu tuo, kad bet kada galima jas išsiimti ir nusinešti ten, kur reikia (teisybės dėlei verta pridėti, kad niekada niekur toliau autobusiuko ir nereikėjo jų nešti, bet smagu, kad buvo tokia galimybė).
Šeimos nariai padeda įsirengti autobusiuką.
Prie autobusiuko įrengimo dirbome kelis savaitgalius ir ne vieną darbo dienos vakarą, net vykau pas tėvus, kad padėtų viską supjaustyti ir susukti. Visi žinome, kad vasaros savaitgalių kiekis ribotas, o norint spėti viską paruošti iki kelionės laiku, tų savaitgalių dar labiau sumažėja.
Moduliams naudojome senus baldus ir lentas, stengėmės kuo labiau viską pernaudoti ir kuo mažiau pirkti. Vėliau viską nudažėme viena spalva ir galutinis vaizdas buvo visai neblogas.
Pati konstrukcija buvo tikrai nepaprastas inžinerijos kūrinys, kuriuo tikrai labai didžiuojuosi, o detalės apgalvotos. Pavyzdžiui, dugną darėme su tarpais, kad visa konstrukcija būtų kuo lengvesnė (senų baldų lentos sveria nemažai). Viršutinei daliai ieškojome medžiagos su šiurkščiu paviršiumi, kad nečiuožinėtų čiužinys. Šonuose buvo išfrezuotos rankenėlės, kad būtų patogu konstrukciją pakelti ir pernešti.
Mūsų darbo rezultatas.
Taigi, galiausiai moduliai surinkti, daiktai – sudėti, lemputės – pakabintos, metas kelionei! Gal tik dar pridėsiu, kad V. labai šaipėsi iš manęs dėl tų lempučių, kad "prisižiūrėjau internete", bet iš tikro, kelionės metu jos buvo ne tik interjero detalė, bet funkcionalios – turėdavome vakarinį apšvietimą ir nereikėdavo šviestis telefonais bandant susikuisti miegoti.
Ar kažką darytume kitaip? Nemanau, mūsų įrengimas buvo tikrai patogus (ir kaip galėčiau dabar kritikuoti tų vasaros dienų darbą). Gal tik sekančiai kelionei norėčiau įsirengti stalčių su bėgeliais ir nusipirkti stalą, kad maisto gaminimas būtų kažkiek paprastesnis. Dabar darydavom buitiškai – atlenkdavome čiužinį ir panaudodavome plokštumą.
Kelionės maršrutas
Prieš kelionę susidarėme tokį kelionės maršrutą, kuris vėliau buvo šiek tiek pakoreguotas, bet plius minus atitinka šį:
Vilnius -> Alytus -> Augustavas (Lenkija) -> Balstogė (Lenkija) -> Varšuva (Lenkija) -> Krokuva (Lenkija) -> Zakopane (Lenkija) -> Jasna (Slovakija) -> Budapeštas (Vengrija) -> Belgradas (Serbija) -> Čačakas (Serbija) -> Plevlia (Juodkalnija)
Kodėl pasirinkome tokias šalis? Dėl koronos. Rinkomės tokias šalis, per kurias važiuojant nereiktų rodyti skiepų ar testo sertifikato. Taip, dabar net sunku tuo patikėti, bet tuo metu, norint padaryti tokio tipo kelionę (t.y. kirsti net kelias valstybių sienas), reikėjo gan nemažai pasukti galvą. Koronos testo rezultatai galioja 72val, taigi yra galimybė arba "praskristi" visas šalis iki Juodkalnijos ir "tilpti" į šias valandas, arba kiekvienoje šalyje pabūti ilgiau ir nusiteikti daryti testus kas dvi dienas, kas irgi nėra labai viliojantis variantas.
Įvedant daugiau konteksto, tai pačiame koronos įkarštyje būdavo keli variantai – arba darytis testus kas kelias dienas, arba pasiskiepyti n-tuoju skiepu, kad būtų galima kirsti kitų valstybių sienas. Mūsų atveju, mes neturėjome n-tojo skiepo ir tuo metu neturėjome galimybės jo pasidaryti, todėl reikėjo rinktis testų variantą. Šis sprendimas padiktavo, kad vengiame Čekijos, Austrijos, kadangi šiose šalyse buvo labai griežti reikalavimai ir tikrai reikės kas dvi dienas darytis skiepus, o štai Balkanų šalyse testų arba nereikėjo, arba jie labai žiūrėjo pro pirštus.
Pačioje Juodkalnijoje tuo metu nebuvo jokių reikalavimų, todėl ją pasirinkome kaip pagrindinę atostogų kryptis, o kitoms šalims planavome skirti po vieną dieną. Su tokiu savo planu šiek tiek rizikavome būti neįleisti į kai kurias šalis, bet spauda ir atsiliepimai sakė, kad tokios šalys kaip Serbija ir Vengrija gan atsainiai žiūri į visus reikalavimus, tad nusprendėme bandyti.
Pirmiausia mums reikėjo kuo greičiau kirsti Lenkiją pasiekti Slovakiją (t.y. per 72 val, kol galioja testų rezultatai), o paskui jau kelionės tempą būtų galima sulėtinti ir sustoti kiekvienoje šalyje po naktį (stojome Slovakijos Tatruose, Budapešte (Vengrija) ir Serbijoje, nedideliame kaime). Visur labai lengvai kirtome sienas, nebuvo jokių trukdžių. Vienintelis nesklandumas, kad kažkokiu būdu užmiršome, kad Serbija nėra Europos Sąjunga, todėl ten reikia ne tik paso, bet ir negalėsime ten turėti interneto (negalioja nemokamo interneto planai, o dėl vienos dienos neapsimoka pirkti Serbiškos mobilaus ryšio kortelės).
Skaityti: Kelionė į balkanus. Belgradas – be interneto, kalbos ir pasiruošimo
Tačiau nepaisant tų kelių nesklandumų, sėkmingai pasiekėme Juodkalniją. Čia irgi negaliojo mūsų turimi interneto planai, pirkome vietinę SIM kortelę, kad galėtume turėti internetą (bet šitam jau buvome pasiruošę ir nusiteikę). Per Juodkalniją važiavome iš šiaurės į pietus, planuodami grįžti į Lietuvą aplankant Bosniją ir Hercegoviną.
Maršrutas atgal
Tai pats maršrutas atrodė kažkaip taip:
Kotoras (Juodkalnija) -> Sarajevas (Bosnija ir Hercegovina) -> Novi Sadas (Serbija) -> Röszke (Vengrija) -> Budapeštas (Vengrija) -> Komarnas (Slovakija) -> Katovicai (Lenkija) -> Lodz (Lenkija) -> Varšuva (Lenkija) -> Balstogė (Lenkija) -> Suvalkai (Lenkija) -> Vilnius (Lietuva)
Atgal važiuodami stojome tik Bosnijoje ir Hercegovinoje. Turėjome planų sustoti mielame kaimelyje Vengrijoje, tačiau siaubingai strigome prie Serbijos-Vengrijos sienos. Eilė buvo beprotiško ilgio, pilna neaiškaus plauko žmonių su automobiliais, vokiškais numeriais. Pradžioje niekaip nesupratome, kas čia įvyko ir kodėl tiek daug vokiečių, kurie ne tik neatrodė, kaip tipiniai vokiečiai, bet dar ir visur šiukšlino, netvarkingai vairavo ir šiaip, buvo itin nemalonūs.
Vėliau jau išsiaiškinome, kad nemaža dalis serbų dirba Vokietijoje ir jie visi greičiausiai buvo aplankyti savo giminaičių vasaros atostogoms ir dabar grįžinėjo atgal, o mes, panašu, pakliuvome su visa šia banga. Prie sienos praleidome visą naktį, gal apie 8 val., jei ne daugiau. Beveik visą laiką turi būti budrus ir po pusmetrį slinkti į priekį, nes kitaip gudrieji serbai aplenks tave ir liksi gale.
Sieną kirtome nelaimingi ir pavargę, sustojome kažkur degalinėje nusnūsti kelioms valandoms.
Paskutinė nakvynė prieš pasiekiant Lietuvą, buvo kažkur prie Vengrijos-Slovakijos sienos, radome visai jaukų kaimelį. Po šios nakvynės niekur daugiau jau nebestojome, vykome tiesiai į Vilnių. Aišku, kad noro keliauti toliau tikrai buvo, bet kelionės laikas baigėsi, reikėjo ruoštis grįžti į darbus.
Žemėlapis:
Ir koks gi tas gyvenimas autobusiuke?
Po dviejų suvirš savaičių autbusiuke galima jau ir atsakyti, ar patogu, ar kartotume.
Iki šiol į daugumą kelionių leisdavomės su palapine, o tai reiškia, kad atvykus į nakvynės vieną, dar mažiausiai valandą sugaišdavome, kol viską išsitraukdavome, pastatydavome palapinę. O jei dar netyčia lydavo, tai ne tik turėdavome statyti palapinę per lietų, bet dar ir kitą dieną sugalvoti, kaip tą palapinę išdžiovinti.
Su autobusiuku šių problemų nebelieka. Atvykstame, atidarome bagažinę, išsitraukiame kėdutes ir viskas, galime gaminti vakarienę arba kaistis kavutę. Jei lyja lietus – ne bėda, užsidarome autobusiuke ir pilnai galime naudotis funkcionalumais. Aišku, tai tikrai nėra patogu, bet daug patogiau, nei palapinėje. O ir šiaip, nebereikia ieškoti lygaus pagrindo palapinei, galvoti apie vėją, lietų. Namai visą laiką su tavimi ir gali sustoti ten, kur nori.
Neplanuoti sustojimai važiuojant
Kalbant apie patogumus, ilgą laiką be civilizacijos neišbūtume, vis tiek reikia ir tualeto, ir dušo. Tais kartais, kai nakvodavome kalnuose ir neturėdavom kempingo, tekdavo praustis vandeniu iš penkialitrio, o tualetas būdavo už krūmo arba kalvos. Elektros neturėdavome, eidavome miegoti su tamsa. Rytai buvo nuostabūs, stebėjau turbūt visus saulėtekius. Romantiška, idiliška ir nepaprastas laisvės pojūtis. Tie rytai man labiausiai ir įsiminė.
Mūsų autobusiukas tikrai nėra tinkamas ilgalaikiui gyvenimui, bet išvykai iki mėnesio arba gyvenimui kempinguose su kas kažkelinta naktimi laukinėje gamtoje – puikus variantas. Jau po truputį svajoju apie kitą kelionę ir tikrinu šalis, kuriose laikinis kempingavimas vis dar galimas. Moduliai saugiai padėti garaže ir laukia, kol bus nupūstos dulkės ir vėl leisimės į kelionę.