Kelionės data: 2021 balandžio 10-18 d.
Luksoras toks miestas, kuriame, turbūt, galima praleisti visą savaitę. Vienas įdomiausių lankomų objektų – karalių slėnis su tombomis. Iš vakaro susiradome vairuotoją – triukas paprastas, eini gatve, vietiniai siūlo tave kur nors pavežti. Paklausi, ar nuvežtų rytoj iki to ar ano. Susižinai kainą. Pasideri. Užsirašai What’s up numerį. Sutari laiką ir ryte jo lauki. Jeigu jis nepasirodo, tuomet eini į gatvę ir ieškai kažko kito. Vėliau, perpratę sistemą, visada užsirašydavom Whats up numerį – reikia, ar nereikia. Žinodavom, kad prireikus išsikviesim taksistą (jeigu nuviltų mūsų Careem’as).
Taip pat susidėliojom iš vakaro strateginį planą – pirmiausia lankysime Hatshepsut, kadangi, kai suvažiuos turistai, labai blogai atrodys nuotraukose (gi minėjau, kad viską apgalvojome). Toliau, karalių slėnis – išsigooglinom, kurie kapai įdomiausi, susidėjome juos pagal prioritetus. Atrodo, viskas puikiai apgalvota ir diena eisis sklandžiai. Deja, kaip visada, taip nebūna.
Viskas prasidėjo nuo skrydžio oro balionu, kurio nebuvo. Išvykome anksčiausiai ryte (4:30!), prikėlėme visą namą, pralaukėme gal apie valandą kol išgirdome, kad dėl vėjo skrydžiai negalimi. Gaila, bet ką padarysi. Grįžtame, pavalgome pusryčius ir laukiame savo taksisto. Jis jau rašinėja kuris laikas, kad mūsų laukia. Nuo pat įlipimo jau pradeda mane erzinti – vis kartoja, kad jei mums patiks, jis lauks tips’ų. Laimei, kelio nedaug, su juo daug bendrauti nereikia.
Sustojame prie Hatshepsut. Mes pagaliau pirmi! Didingai einame lauku iki šventyklos, saulė jau kepina, o dar rytas. Įdomu, kaip čia būna vidurdienį. Aplankome be didelių nuotykių. Šventykla labai įspūdinga, būnant joje vieniems, įspūdis dar stipresnis.
Judame link karalių slėnio. Čia sužinome, kad neveikia mūsų iš vakaro išsirinktos tombos. Imame tas, kurios yra, nieko nepakeisi. Lendame į tombas, vėl gerieji gidai mums bando pasakoti “this is a bird” istorijas. Pradedu draugams pasakoti lietuviškai ir rodyti į įvairius simbolius. Naudoju žodžius “Ra, Anubis ir Ramsis”. Gidas nutyla ir klausia, ar aš esu daktarė. Sakau, taip, aš istorijos daktarė. Toliau eidama visiems rodau įvairius simbolius ir pasakoju. Gidas pagarbiai eina iš paskos ir karts nuo karto paklausia “Daktare, ar patinka?”. Vėliau susirado kitus turistus ir mus paliko ramybėje.
Kalbant apie reikšmes, tai ne viską iš piršto laužiau, kai ką buvau išgooglinus ir tiesiog pasidalinau – dauguma simbolių atsikartoja ir pačius pagrindinius galima pažinti ir per daug nesigilinus sekti istoriją. Šis triukas apsimesti buvo visai geras, bet daugiau jo neteko pakartoti – gal, jei būtume anksčiau sugalvoję, būtume dažniau atsikratę draugų.
Atsibodę tips’ų prašinėtojai ir tualetas be tualetinio popieriaus
Vienas pagrindinių dalykų, atsibodusių Egipte – tai tualetai be tualetinio popieriaus. Teko prisiminti senus laikus, kai viešbutyje prisivyniodavai tualetinio ir prisidėdavai į visas tašes. Ši dalis dar būtų nieko (na, kad nėra, tai nėra), bet kiekvienas įėjimas į tualetą yra lydimas bakšišo prašymo. Kai ant kiekvieno kampo visi prašo ir prašo, o tu esi jiems pinigų maišas, pradeda įgristi. Paskutinėmis dienomis, kai vietiniai sakydavo “Welcome back”, jau tarpusavyje pridėdavome “Welcome back, pinigų maišai”.
Tai štai, susimokame už objektą, kuris šiaip jau, nėra pigus (visi objektai vietiniams dešimt kartų pigesni), ir tu vis tiek turi mokėti už tualetą. J. jau buvo pikta, sako, duodam 100 EGP, tegu iškeičia, jei turi (vienetukai mums buvo auksiniai pinigai). Išeiname iš tualeto, aišku, girdime “tips, tips”. J. pradeda muilinti, kad neturime smulkių ir gal jis gali iškeisti. Jis pradžioj sutinka, bet, kai pasakome, kad norime atgal gauti 96 EGP (po vieną pinigą už kiekvieną – sąžiningai), jis jau jau mikčioja, kažką pasakoja, eis pas draugus keisti. O tai kiek jis tikėjosi gauti? 50 EGP už tualetą? Sakome, gerai, susirask smulkių ir susirask mus. Daugiau jo ir nematėme, tik įtariame, kad grįžęs pas draugus visiems apskelbė, kokie mes bjaurūs (daugiau niekas prie mūsų nėjo ir nieko nepasakojo). Na, ką padarysi, negali viskas būti gražu.
Kai parkuoji kur nori ir mašina lieka be durelių
Baigėme savo kelionę po lankomas vietas, jau mašinoje susitarėme, kad duosime vairuotojui 200 EGP, arbatpinigių nebus (jau gavo 20 EGP už parkavimą), lipu laukan, pasisuku į mašiną ir matau, kaip pro šalį važiavęs autobusas beveik nuneša mūsų mašinos dureles. Dūžta stiklas, visi sustingstame, bet, atrodo, visi gyvi. V. (kuris ir atidarė dureles) žiūri išpūstom akim – beveik pro pat jį pračiuožė autobusas. Staigiai aplink mus susirinko pusė miestelio, atsirado policija, visi aiškinasi, kas buvo. Atsistojame tolėliau ir svarstome,ką daryti. Būtų visai nieko dingti iš čia, nes mes kaip ir nesusiję, tačiau jei kas, mus vis tiek ras – turistų mažai ir visi žino, kur mes gyvenam. Policija su kažkuo pašneka, kažką paima, liepia nutempti mašiną ir išvažiuoja. Pasirodymas kaip ir baigtas.
O bet tačiau, prie mūsų prieina mūsiškis vairuotojas ir pradeda virkauti, kad mums reikia susimokėti. Mes stipriai atlaikom jo argumentus ir aiškiname, kad esame nesusiję su įvykių – tai jis paparkavo ant tilto (taip, teisingai, jis sustojo ant labai siauro tilto mūsų išleisti). Prasideda ilgai trunkantis dialogas. Pasiūlau J. eiti nusipirkti vaisių ir prieskonių – neatrodo, kad greitai situacija bus išspręsta. Matome, kad tolėliau pastatytas autobusas ir apdaužyta mašina bando atkurti situaciją, vietiniai fotografuoja situaciją, kažką kalbamės. Gūžtelime pečiais, pasivaikštome, apsiperkame. Tiesa, vaisių parduotuvėje paklausus kiek kainuoja apelsinai, sako – 15 EGP, sakome, vakar buvo 10 EGP. Supranta, kad mūsų taip lengvai neapgaus ir parduoda tikrosiomis kainomis.
Grįžtame, vaikinai jau suderėję, kad jam kažkiek pamokės, sprendžia klausimą, kiek. V. nori 50 eur, mes už 200 EGP. Raukomės. Vairuotojas nori iš mūsų gal 2000 EGP. Suprantame, kad mums nereikia mokėti, nes jei būtume kalti, policija būtų mūsų nepaleidus. K. paduoda vairuotojui 500 EGP, paplekšnoja per petį ir tiesiog nueiname.
Pakeliui į hostelį jau visas kaimas žino apie mus – viena pravažiuojanti mašina stabteli ir atsiprašo, kad pakliuvome į tokią situaciją, o pakeliui praeitos parduotuvės šeimininkas tikisi, kad mums viskas gerai ir nesusižeidėme. Suprantama – jų pinigų šaltinis (t.y. mes) gali grįžti ir papasakoti kitiems, kaip čia nesaugu, todėl bando užglaistyti šį įvykį, kad tik būtume laimingi.
Pakeliij sustoju prieskonių, paklausus kainos, sako “I do not know”, nesuprantame, ar čia dėl avarijos, ar kaip, nusiperkame už tiek, kiek pirkome anksčiau ir, aptarinėdami kas įvyko, einame namo. Valgyti niekas nebenori, tik išgerti vandens ir pailsėti.
Plaukimas felucca ir skirtingi krantai – skirtingos kainos
J. jau kuris laikas zyzė, kad būtinai reikia pasiplaukioti felucca. Jie norėjo padrybsoti, mes – pavaikščioti po miestą, tad sutarėm, kad kadangi būsime skirtingose Nilo pusėse, pasiderėti dėl kainų atskirai ir imti iš ten, kur pigiau. Bevaikščiodami radome greito maisto kavinę, prigriebėme kelis sumuštinius piknikui feluccoje (turėjome turėti vaisių pikniką, bet avarija stipriai išblaškė mintis). Einame link kranto derėtis. Pirmas sutiktas siūlo 100 EGP už vieną, kas jau skamba neblogai. Bandome toliau. Prie mūsų prikimba kitas veikėjas. Siūlo 1 val. paplaukiojimą dviems už 120 EGP, bet tik mums bus nuolaida, ir paplukdys už 100 EGP. Skambinu K., klausiu, kaip kainos jų pusėje. Ten niekas už žemiau nei 100 EGP žmogui net nenori kalbėti.
Mūsų naujam draugui sakau – “gerai, imame, kiek kainuotų keturiems?”. Jis akimirką sutrinka (juk mes slankiojam dviese, iš kur dar du?), sako, 200 EGP. Sakau – “gerai, bet reikia paimti mūsų draugus, o jie kitoje Nilo pusėje”. Naujasis draugas iškart sutinka, sako “no problem” ir jau kviečia parodyti savo feluccos. Aš dar minutę juo abejoju, nesu tikra, kad jis turi tą feluccą. Bet einame. Nuveda prie laivelių, kažkam skambina (kai pagalvoji, jie visada kažkam skambina). Rodo į feluccą. Praeina dar kelios minutės ir sako, ne, čia ne mano felucca, ji kitur. Aš vėl pradedu abejoti, ar jis tikrai turi tą feluccą. Gal tiesiog pasiims kažkieno kito? Bet jei taip, ar jis moka ją valdyti? Man bekeliant milijoną klausimų mintyse, sustojame prie kitos feluccos. Jis greitai pasiima vaikinuką, nežinia iš kur atsiradusį, pamojuoja motorinei valčiai, kuri ką tik atplaukė, ir mus jau laipina vidun. Skambinu J., sakau, tuoj būsime, jūs mus pamatysit iš toli.
Taigi, turime tokį vaizdą: motorinė valtis tempia prie savęs pririštą feluccą, kurioje sėdėjime mes, kapitonas ir iš kažkur atsiradęs vaikinas. Plaukiame skersai Nilu. Skambinu J. ir sakau – matai mus? Sako, kaip nematysi, jau visi iš šio kranto mato. Artėjame prie jų, jų pusėje vietiniai staigiai supranta, kad reikia kažkaip mūsų draugus įsodinti į feluccą. Kviečia lipti per vieną motorinę valtį link kitos, kaip per valčių tiltą, tada mūsiškė priplaukia prie jų ir jie patenka pas mus. Įspūdingas įlaipinimas, nieko nepridursi. Gal po kelių minučių priplaukia vandens policija – nieko nesuprantame, bet panašu, kad ne viskas daroma teisingu būdu. Nebenorime antros policijos tą pačią dieną ir liekame išgirsti – kažką pašūkalioję, visi išsiskirsto.
Štai toks ir plaukimas felucca. Vertėjo vien dėl įsodinimo.
Skaityti: Egiptas: koronos testas ir biurokratijos “procesas”