Nežinau kodėl, bet man “Tokijas” visada skambėdavo kažkaip magiškai. Tie daugiaaukščiai garažai, robotai kavinėse, visai kitaip atrodantys žmonės, dangoraižiai, siauros gatvės… O kur dar visos neoninės iškabos ir pilnos žmonių gatvės. Nežinau, ko iš jo tikėjausi, greičiausiai daug ir tuo pačiu labai mažai – pabūti, pajusti, suprasti.
Pabūti pavyko, pajusti – tik truputėlį, o suprasti – tik pradėti. Neįmanoma visko, kas yra Tokijuje sutalpinti į vieną sakinį, vieną kelionę ar vieną patirtį. Tai be galo įvairialypis miestas, kurio kiekvienas rajonas turi savo taisykles, stilių ir atmosferą. Keliaujant per Tokijo rajonus ima atrodyti, kad keliauji iš miesto į miestą. Tik žmonės visur dienos metu panašūs – skubantys, su kostiumais ir nosis įkišę į savo mobilius įrenginius.
Kažkuria sąmonės dalimi bijojau Tokijo. Bijojau chaoso, žmonių minių ir neaiškios tavrkos. Bijojau, ir tuo pačiu žavėjausi, laukiau to jausmo, kai pranyksti minioje, kai pro tavia plaukia visas miestas, o tu, jam nepriklausantis žmogus, stebi viską iš šalies.
Tokijui skyrėme tris dienas. Mažai? Daug? Sunku atsakyti. Manau, kad per mažai, bet tuo pačiu nesu tikra, ar galima į vieną savaitę sutalpinti visas patirtis, kurias turi šis miestas. Net jei pavyktų, nežinau, ar nebūtų per daug viso to viso intensyvumo ir skirtumų. Trys dienos yra tiek, kiek užteko papulti į chaosą ir pradėti aiškiau matyti miestą ir suprasti, kodėl milijonai žmonių jį myli ir nori čia gyventi.
Planai planeliai
Galvojau, kad nereikia stačia galva pulti į Tokiją, vos tik atykus į Japoniją. Reikia pasilikti jį kaip desertą. Mūsų pabuvimą Japonijoje suplanavau taip, kad pabūtume šiame mieste pirmą dieną, o likusias dienas jau kelionės pabaigoje. Kiekvienai dienai parinkau skirtingus rajonus – tai juk didžiausias pasaulio miestas ir nereiktų būti naiviems ir tikėtis, kad viską pamatysime per dieną.
Skaityti: Japonija traukiniais ir 13 dienų maršrutas
Planas kaip ir buvo aiškus, liko tik nugalėti baimę pasimesti šio miesto viešojo transporto sistemose. O pasimesti yra ko – jie turi skirtingus bilietus metro, traukiniams, dar kažkokioms privačioms linijoms. Kitaip tariant, nusipirkus dienos metro kortelę, ne su visomis linijomis pavyks nemokamai važiuoti, pusėje iš jų gausi atsakymą, kad tavo kortelė negaliojanti ir reiks pirkti naują bilietą.
Pradžioj kažkiek nevilties, pasivaikščiojimų pėsčiomis, galiausiai – papildomų bilietų pirkimas, kol galiausiai namie suplanuodavome tokius maršrutus, kad pavyktų nuvažiuoti jau “gerosiomis” (t.y. su tomis, kurioms tinka mūsų turimi bilietai) linijomis. Na, o jau paskutinėm kelionės dienomis sužinojome, kad turistams yra skirtos išankstinio mokėjimo kortelės, su kuriomis galima važiuoti bet kuriuo transportu ir nesukti galvos.
Kiekvieną dieną čia sužinodavome kažką naujo, ne kartą atsidusome su mintimis – “o, kad būtume žinoję”. Gal ir matėm, gal ir skaitėm, tik tos informacijos buvo žymiai per daug. Tik dabar jau esi žmogus pakankamai išmintingas ir jau žinai, kad kitą kartą jau žinosi kaip elgtis. Ar bent jau galvoji, kad turėtum žinoti.
Pirmoji pažintis su Tokijumi
Pirma diena buvo skirta pamatyti visą Tokijo chaosą, trumpam įšokti į visą paniavią ir žmonių masę ir pajausti, kuo kvėpuoja šis mietas. Tačiau paskutinę minutę pakeitėm planus (ech, tos genialios mintys paskutinę minutę), ir, atvirai pasakius, manau, kad suklydome. Po pirmos dienos jautėmės bėgantys, lankstantys iš metro į metro, išeinantys apžiūrėti objekto ir vėl besileidžiantys žemyn, į metro. Nesupratome miesto ir jau temstant klausiau savęs – tai čia tas garsusis Tokijas? Tik tiek?
Sekančias dienas jau laikėmės plano, lankėm tik po vieną rajoną ir miestas paliko daug geresnį įspūdį (buvo meilė ne iš pirmo žvilgsnio, bet iš antro). Tai pirmai dienai turbūt reikėjo ir likti prie originalaus mano pasidėlioto plano: aplankyti Harajuku , avangardiškąjį rajoną, tuomet Meiji Jingû – karališkąją ševntyklą, į kurią patenkama einant labai gražiu senu mišku. Toliau praeiti Takeshita-Dori gatve, viena garsiausių Japonijos gatvių, trumpai sustoti pažiūrėti Omotesando rajono, vadinamojo Tokijo Eliziejaus laukais, būtinai nuklysti iki Shibuya rajono ir pereiti garsiąja perėja, prie kurios galima rasti šimtus insragramerių, bedarančių video reportažus ir nuotraukas
Ką mes darėm kitaip? Pirmiausia nusitrenkėme iki imperatoriškųjų rūmų sodo pasigrožėti klevais. Man, kaip lietuvei, nieko ten įdomaus nebuvo, tiesiog alėja, kurios abi pusės apsodintos klevais. Visi eina minioje ir fotografuojasi prie paraudonavusių klevų. Gražu, bet tik tiek. Čia užtrukome nemažai laiko, tad visi kiti objektai buvo gana “prabėgomis”.
Nuvykome iki Shibuya rajono, pasižiūrėti garsiosios perėjos. Buvau radusi internete, kad į Shibuya rajono perėją galima pažiūrėti iš viršaus nemokamai Starbucks kavinėje, bet tai buvo netiesa – šios kavinės nebėra. Tačiau viename iš pastatų yra kita kavinė, kuri už tam tikrą mokestį (berods 6 eur) leidžia per savo didžiulius stiklinius langus pažiūrėti į šį miesto stebuklą ir pasidaryti nuotraukų. Mes, kaip tikri skrudžai, nusprendėm dėl nuotraukų pinigų nemokėti, apsidairėme aplinkui, pakilome iki autobusų stoties ir stebėjome perėją iš ten.
Turėjome norą pasiklysti Harajuku rajone bei išsamiai aplankyti Meiji Jingû šventyklos, bet jau nebespėjome – atvykome tik prieš pat jos užsidarymą. Paprastai tariant, neįvertinome miesto didumo ir per daug savimi pasitikėjome. Miestas yra didelis, kad ir kaip gerai jis bebūtų sujungtas metro ir traukiniais, nusileidimai į/iš stoteles užtrunka, kelionės – užtrunka. Tai juk didžiausias pasaulio miestas!
Taip pat priminimas sau ir kitiems – šventyklos ilgai nedirba, reikia nuolat tikrinti darbo laiką, bei nuolat įskaičiuoti laiką, kurį galimai praleisi eilėje (bet kokioje – prie metro, šventyklos, maisto).
Vakarą skyrėme apsilankymui Metropoliteno vyriausybės pastato viršutiniame aukšte, iš kurios matosi naktinis miestas. Apsilankymas nemokamas, o vaizdas nepaprastai gražus. Tikrai labai vertas apsilankymo objektas!
Visą šią skubą, ne iki galo suprasto miesto jausmą “išgelbėjo” nakvynė Shinjuku rajone. Kaip jau rašiau prieš tai, temstant jaučiau šiokį tokį nusivylimą – visą dieną esame čia Tokijuje, bet jis visiškai ne toks, kaip atvirukuose ir kitų keliautojų nuotraukose. Kur jis, tas neoninis Tokijas?
Ir klausiau savęs iki tol, kol pradėjome eiti link Shinjuku. Iš toli pamatėme švytinčias iškabas. Žmonių buvo nedaug, bet užtat beveik visi ten esantys žmonės vertė į juos atkreipti dėmesį – jie kažkuo buvo kitokie. Radome garsiųjų sausainių žuvyčių kioską (tiek apie jas buvau girdėjus), ėjome pro neonines šviesas, mini sijonus dėvinčias merginas, įvairaus stiliaus restoranus ir jau jaučiau, kad pagaliau mes esame čia, Tokijuje, tokiame, apie kurį visi šneka ir kurį visi rodo.
Kelias link viešbučio ėjo per siaurus neaiškius skersgatvius, net cyptelėjau pamačius, kaip gatvelę kerta viena kita žiurkė. Namų nišoje užmatėm girtut girtutėlius paauglius, besivoliojančius ant grindinio. Kai jau pasidėję daiktus viešbutyje ėjome atgal link parduotuvės, prie šių paauglių jau radome policininkus.
Ir jau kapsuliniame viešbutyje, persvasrtę dieną, pradėjome po truputį jausti Japoniją – be galo skirtingą ir savitą. Nuo pensininkų, besigrožinčių klevų lapais, iki merginų su kostiumais ir kainose rankose.
Asakusa rajonas ir dangoraižiai
Antrosios dienos Tokijoje rytas prasidėjo turu po Asakusa rajoną su “Free Walking Tour”. Aplankėme Kaminari-mon vartus, Nakamise prekybos gatvę, Senso-ji šventyklą. Pasitaikė labai miela gidė, sužinojome daug įdomių faktų. Pavyzdžiui, kuo skiriasi šintuistinės ir budistinės šventyklos, ką reiškia smilkalų dūmų “uždėjimas” ant savęs ir kodėl taip sunku gauti penkių jenų monetą (atsakymas – nes jos geriausiai pildo norus ir jos dažniausiai aukojamos šventyklose).
Apie turą: Free Walking Tour
Vėliau pasigavome kruizą nuo Asakusa prieplaukos ir plaukėme iki Hinode prieplaukos. Čia mus pasitiko įspūdingi viadukai, dangoraižiai ir tas Tokijas, kurį matydavau lanktynukuose (pagaliau!) – milžiniškas ir neaprėmiamas. Nuo čia turėjome su metro važiuoti iki TeamLab (interaktyvios parodų salės), tačiau mūsų turimos metro kortelės negaliojo, tad nusprendėme eiti pėsčiomis.
Ir čia galiu sakyti, kad nei kiek nesigailiu tokiu sprendimu, pasivaikščiojimas buvo vienas geriausiai įsimintinų dienos pramogų. Dangoraižiai, automobiliai, upė – ėjom ir jautėm miesto didybę, nepaprastas jausmas.
Po tokio gero pasivaikščiojimo laukė apsilankymas garsiąjame TeamLab, į kurį reikia rezervuotis bilietus prieš mėnesį (kadangi buvome ne sezono metu, rezervavome prieš savaitę). Apie TeamLab buvau girdėjus jau prieš daugybę metų ir ne kartą svajojus čia patekti. Internetas pilnas nuostabių nuotraukų ir geriausių atsiliepimų. Nei kiek nenuvylė, tikrai labai patiko. Mes net praėjome jį du kartus, nes o kodėl gi ne?
Žmonių buvo daug, tačiau viskas taip suplanuota ir išdėliota, kad kiekvienas randa sau ramų kampelį – ar veidrodžių salėje, ar vandens salėje. Keistas jausmas, kai brendi per vandenį tamsoje ir nežinai, kas per dalykai ten dedasi apačioje. Arba kita salė, kurioje atsiguli ir prarandi gravitacijos jausmą – guli nesupranti, grindys, juda, lubos juda, o gal viskas juda?
Po šio apsilankymo turėjome pasivaikščioti Ginzos rajone, tačiau kadangi nakvojome ne Tokijoje, o Tsukubos mieste, tiesiu taikymu ten ir važiavome. Kaip tik užtaikėme laiką po darbų, tai traukiniai buvo sausakimši. Kažkuria sąmonės dalimi norėjau pamatyti ir pabūti šioje masėje, todėl tą valandą sausakimšame traukinyje vertinčiau kaip dar vieną įdomią patirtį, o ne kaip traumuojantį, sumuštiniu paverčiantį jausmą vagone.
Stovi, dairaisi, visi japonai nosis sukišę į savo mobilius telefonus, visi tokie panašūs. paslapčia bandai pamatyti, ką jie tuose telefonuose veikia. Žaidimai, straipsniai, socialiniai tinklai – daug daug viskokių laiką valgančių pramogų. Stebi ir matai, kaip traukinys sustoja stotelėje, japonas atsistoja vis dar nosė įbedęs į telefoną, išlipa vis dar nepakėlęs akių, eina, o akys vis dar telefone.
Garsioji Akihabara ir raudonų žibintų kvartalas
Trečios dienos Tokijuje planas – pamatytio visiškai kitokį Tokijo veidą. Metas anime, palydovėms ir raudonų žibintų kvartalui.
Rytą pradėjome Akihabara rajone, čia paslankiojome po įvairias anime ir technikos parduotuves. Nesame anime mėgėjai, tai dviejų valandų mums buvo sočiai. Toliau ėjome pro Ameyoko apsipirkinėjimo pasažą (Ameyoko Shopping Arcade). Daug maisto ir įdomių dalykų. Čia galima tuo pačiu ir pavalgyti, mes pasirinkome tolėliau esančią maisto halę.
Toliau mūsų laukė nacionalinis gamtos ir mokslo muziejus. Vienas šio muziejaus pastatas skirtas Japonijos gamtai ir išradimams, o kitas – pausaulio. Dėl šio muziejaus jaučiu dvigubus jausmus – iš esmės man patiko sužinoti apie Japonijos gamtą, iškasesnas, pramonės istoriją, ekspozicijos įdomios, tačiau viskas labai keistai išdėliota – beveik kiekvienoje salėje galima rasti akmenų ir skeletų, kad ir kokia jos tema bebūtų. Ilgai ieškojome loginio sprendimo, bet nei vienas mūsų sugalvotas nebuvo įtikinamas.
Vakare mūsų laukė dienos kulminacija, ekskursija po naktinį Shinjuku rajoną su Free Walking Tour. Šis turas labai patiko, sužinojome apie Tokijo sekso industriją, kaip randamos palydovės, kas yra love hotel ir kaip rasti garsiuosius host restoranus.
Įdomu tai, kad Tokijoje prostitucija yra nelegali (kaip ir intymios paslaugos tarp nepažįstamų žmonių), tačiau įstatymuose palikta be galo daug spragų, taigi gana lengva juos apeiti. Pavyzdžiui, vienas iš populiaresnių būdų yra pirkti prausimosi paslaugą, kuri yra legali. Prausiantis yra susipažįstama ir tada kas jau toliau vyksta, nebėra nelegalu, nes bendravimas tarp pažįstamų žmonių, kad ir koks jis būtų, yra legalus.
Shinjuku gatvės buvo pilnos girtų žmonių, veiksmo, virš galvų žybsėjo neoninės iškabos. Vaikščiojau ir galvojau, štai, paskutinis vakaras Tokijuje, noriu jį visą prisiminti tokį, koks yra, noriu kuo daugiau jo pajausti ir pamatyti.
Ir… viskas?
Taip, deja tik tiek. Iš to didelio, milijoninio miesto gavosi tik trys trumputės istorijos. Tokijas lieka vienu iš mano mėgstamiausių miestų, šalia tokių kaip Bangkokas, Helsinkis ir Jerevanas. Jau svajoju kažkada ten grįžti, jei ne ilgam – tai bent trumpam sustojimui. Nespėjom pabūti jų mažose kavinėse, knygynuose, aplankyti vintažinių parduotuvių, nepasėdėjom bariukuose ir neišbandėm parkavimo aikštelių.
Bet gal ir gerai, kad visko nepajutom, neišbandėm iš karto. Turėsim noro grįžti.